"Stalino saulė švietė taip skaisčiai, bet Lietuvos mėnulis galėjo suspindėti ryškiau".
1951 metais okupuota Lietuva vis dar negali susitaikyti su ką tik praūžusio karo pasekmėmis. Nutilus kulkosvaidžiams, vienuoliktokai žengia į paskutinių metų "Gau...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
1944 m.
Nesuskaičiuojama galybė raudonų ugnies liežuvių vis sparčiau laižė žmonių skausmingomis aimanomis paliekamo miesto pastatus, kol liepsna prarijo juos. Pleškeno gimtosios sienos, ant šalikelių krito degantys medžiai, kliudė juoduose dūmuose paskendusius žibintų stulpus, nuo byrančių stogų krito čerpės. Pasivijusi tiltą plėšri ugnis apglėbė jo klibančias lentas, godžiai rijo tą paskutinį trupinį, likusį iš šio miesto. Nesustodama mikliai judėjo į priekį, kai negailestingai pradėjo lipti ant kulnų tiltu lekiantiems žmonėms. Aitrūs dūmai iki ašarų graužė akis, dusino, kol gerklę pradėjo deginti ne ką mažiau, negu nykstančius namus. Ir tada, tą vienintelį, lemtingą momentą, kada Elenos pėda užmynė kito kranto žolę, griausmingai suskambėjo bažnyčios varpas ir, krisdamas nuo bokšto viršaus, trenkdamasis žemėn nusinešė su savimi į dausas mirštančių Šakių dvasią.
Įsikibusi į motinos ranką, mergytė yrėsi kartu su visa pabėgėlių minia nežinoma kryptimi. Keliavo kur kojos nešė, kur ėjo vilkstinės priekis, nes dabar jau niekas nebesvarbu, tik surasti laikiną prieglobstį, nors mažytį kampelį, kuriuo galėtų užglaistyti vokiečių padegtų namų praradimą.
Ir Tamara svarbi... Taip, net gi labai. Tik jau ilgą laiką dingusi...
— Mamyte, ar matai Tamarą? — pakėlusi galvą į juodais dūmų gaurais apsigaubusį dangų paklausė Elena.
Neatsakė. Gal neišgirdo?
— Mama! — timptelėjusi ranką suzirzė. — Ar matai Tama...?!
— Ša! —grubiai nutildė, jog net kiti atsisuko.
To užteko, kad daugiau nebepravertų burnos. Iš vis nusprendė užsičiaupti, kol tėvai patys nesiteiks prabilti. Na, ar taip sunku apsidairyti ir pasakyti, ar kur nors mato draugę? Kodėl jiems nei kiek nerūpėjo, jog Elena jau kelinta savaitė nerasdavo Tamaros nei jos tėvų namuose? Draugė neminėjo, kad išvyksta. O juk viską pasakodavosi!
Ir tėvai paskutiniu metu keistai elgėsi... Iš pradžių liepdavo neatsišaukti į Tamaros kvietimą pažaisti, net nežiūrėti pro langą, o po to staiga liovėsi. Tarytum žinojo, jog draugė daugiau nebeateis.
Iš kažkur į ją trenkėsi milžiniška jėga, parbloškusi susviduliavusį kūną ant keturių. Nespėjo net suinkšti iš skausmo, kuomet atsidūrė tėvo rankose. Pakylėjus auksčiau, Elena pamatė daugiau. Nepalyginamai daugiau.
Nesibaigianti, dūmuose ir liūdesyje paskendusi nežinoma kryptimi slenkanti virtinė pabėgėlių. Sukaustė toks galingas apmaudas, kad mergytė užsimanė verkti. Garsiai bei skausmingai. Nuleido galvą, priglaudė veidelį prie tėvo skrybėlės. Kas dabar su jais bus? O kaip namai? Ar kas nors užgesins tą žvėrišką gaisrą?
Netrukus tėvas ją nukėlė ant žemės. Sunerimo, negi sustos? Kaip čia galima apsistoti, vidury plynų laukų?!
— Mergaitę įkelkit į vežimą, prie to berniuko! — pasakę kažkas. Elena nematė nieko, tik leidosi tampoma kaip lėlė.
