Gaudesys (BAIGTA)

X

Pertraukos šurmulys nepadėjo nuvyti varginančių minčių. Kartu su sukrėstų bendraklasių banda Elena yrėsi ilgais koridoriais pirmyn. Galima užtikrintai ranką nukirsti, bet nei vienas iš vienuoliktokų nesiklausė naujojo mokytojo pamokos, o jei ir nugirsdavo pusę žodžio, tai būdavo pašaipa gražiajai lietuvių kalbai. Skulienė buvo nepaprasta moteris, antroji mama, meiliai globojanti savo auklėtinius. Tik per juos, sukilimą ruošiančius mokinius, vargšelė buvo ilgai kankinama „sąžiningiausių" pareigūnų, o galiausiai išmesta iš „Gaudesio".

Stabtelėjusi Elena prie paltų kabyklos užmerkė akis ir priglaudė prakaito išmuštą kaktą prie savo šiurkštaus palto medžiagos. Vien prakeiksmo linkintys žodžiai negalėjo išsakyti, kas tuo metu dėjosi jos galvoje. O kur dar tas jos išsvajotas šimtadienis, kurį ji įsipareigojo organizuoti... Vygandas išdavė, kad tie sąsiuviniai buvo surinkti dėl Danguolės eilėraščio, kurį greičiausiai rado tarp Motiejaus daiktų, bet kad ir kaip Elena siuto ant visos šios situacijos, ji nenorėjo kaltinti bendraklasių. Tokia nelaimė galėjo nutikti bet kam.

Keistas pojūtis liepė mokinei patikrinti palto kišenę. Nebūtų staigmena rasti menkniekį, juk Vygandas mėgdavo palikti raštelius su asmeniškomis žinutėmis. Bet dabar ištrauktas ritinėlis buvo iš gražaus popieriaus, o atvyniojus jį, išryškėjo spausdinimo mašinėlę parašytas griežtas sakinys. Net pati nesuprato, kodėl ji pradėjo šypsotis. Elena ėmė svarstyti, ar ir kiti vaikai gavo tokias žinutes? Jei taip, netrukus mieste pasipils masė kreipimosi į gyventojus. Lai juos sutramdyti ateina būrys naujų, bandančių įskiepyti paklusnumą, mokytojų, bet geriau dar bent penkis kartus nuryti pralaimėjimo gumulą, negu įklimpti į komjaunimo purvynus.

- Jau vienuolika metų kaip mus spaudžia tirono ranka... - jai už nugaros kažkas perskaitė žinutę. Elena žaibiškai atsisuko į jos stoviniuojantį devintoką, tą patį pasipuošusį Lenino komunizmo auklėtinį. Merginai sudrebėjo rankos. Negi jis visą laiką tykojo už jos?

- Sveikas Petrai, - su apsimestiniu džiaugsmu pasisveikino. - Kuo galiu padėti?

- Man? Hm, turbūt niekuo. Verčiau paklausk, kaip padėsi sau?

Pro juos prašmėžavo juodais švarkais vilkintys Motiejus ir Danielius. Nelaimei, abu jie nepastebėjo į bėdą patekusios bendraklasės. Spindinčiu ženkleliu besipuikuojantis vaikinas pastebėjo viltingą Elenos žvilgsnį, nukreiptą į tolstančius draugus.

- Vėl už bufeto keliauja?

- Aš... Nežinau, - tiesą atsakė ji.

- Jūs man nepatinkat, vienuoliktokai, - pro sukastus dantis tarė Petras. - Įtartinai blaškotės, atvirai nirštat ant tarybinės tėvynės, gaudot svetimus, vakarietiškus vėjus.

- Tai melas, - atkirto ir priešais devintoko akis suplėšė raštelį. Skutelius susikišo į savo švarko kišenę. - Nė už ką nepaminčiau brangaus liaudies pasitikėjimo!

- Tada atsakyk man, Kasparavičiūte, kodėl tiek mažai vienuoliktokų stoja į komjaunimą? Ar tik ne didžiausia priežastis bus tėvai?

Petras įžvelgė tiesą. Tik tėvų valios dėka Elena netapo socializmo skleidėja.