"Stalino saulė švietė taip skaisčiai, bet Lietuvos mėnulis galėjo suspindėti ryškiau".
1951 metais okupuota Lietuva vis dar negali susitaikyti su ką tik praūžusio karo pasekmėmis. Nutilus kulkosvaidžiams, vienuoliktokai žengia į paskutinių metų "Gau...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Kitą rytą Motiejus pabudo ne nuo ankstyvų Vygando krapštinėjimųsi kambaryje, o nuo griausmingo ir čaižaus nepažįstamo vyro balso. Apsimiegojęs nuleido basas kojas ant žemėtų grindų ir pasigailėjo, jog vakar jis taip ir nenugalėjo tinginio nusiplauti batus. Nepaisant irzulį keliančio purvo, negalėjo suprasti, ar jis vis dar yra pasakiškame sapne ar Vygandas pagaliau pranoko savo įgūdžius ir sumontavo radiją.
Bendraklasis sėdėjo prie rašomojo stalelio ir įnykęs į darbą griebė tai vieną, tai kitą įrankį. Nepastebėjęs prie savęs prisiartinusio Motiejaus, Vygandas krūptelėjo, kai už nugaros išgirdo prikimusį kambarioko kostelėjimą.
- Ak tu, šunsnuki... - tada pergališkai nusijuokė. - Kaip tau pavyko?
- Juk pameni! Vykome į Kauną pirkti baterijų, reikėjo dar tik radijo aparato bei poros lempučių. Tiesa, garsiakalbis nelabai veikia, teks klausytis per ausinukus.
- Leisk man! - čiupo juos. Norėjosi išgirsti daug vertingesnės informacijos ir patikėti Amerikos balsu. Bet teko pasigailėti, abudu greitai suprato, kad anglų kalba jiems neįkertama.
- Ar žinai ką tai reiškia? Mes savo rankose turime galią? Ir galime kitiems pranešti, jog amerikiečiai mus išgelbės! - vis dar apakintas džiugesio nenustygo Motiejus, bet draugas išliko blaivaus proto.
- Tu net nesuvoki ar jie apie mus kalba!
- Palauksime kelias dienas! O tada stabdysime raudonąjį marą! Ak, Vygandai! - lyg išprotėjęs lakstė. Vieną sekundę jis vos nepabučiavo raudonplaukio į lūpas, o kitą jau ketino bėgti į lauką vienais apatiniais. Santūrusis bendraklasis nesiliovė šypsojęsis.
Nors tokia kasdienybė, su retkarčiais pakiliais momentais, spalvino vienuoliktokų gyvenimus šviesiomis spalvomis, pokario metai jiems buvo net sunkesni. Motiejų reikėjo leisti mokytis į vidurinę mokyklą, mama spėjo išsiilgti vyriausiojo sūnaus. Tiesą sakant, švietimo reformos irgi sudavė galingą smūgį. Kadaise "Gaudesys" buvęs gimnazija dabar tapo buržuazine atgyvena, todėl mokiniai pagaliau žengė į vidurinę mokyklą. Išsimaišė draugai, mokytojai, bet vienuoliktokai, kurių buvo net 43, sugebėjo greitai suartėti. Ryškaus šarmo turintis Motiejus tuoj pat išsiskyrė iš priespaudos įbaugintų mokinių būrio. Jis patiko visiems ir jis pats visus mėgo, netgi toleravo tą intrigantę Eleną, kuri kaip įmanydama veržėsi į vaikino dėmesio centrą. Tiesa, taip manė daugelis, bet Motiejus laikėsi savo tiesos. Jam ji ištie patiko, tačiau... Po vakar, tikriausiai, viskas apsivertė aukštyn kojom.
Jei jau Elenos geriausiu draugu nesugebėjo tapti, kaip kovotoju dėl Lietuvos būti?
Nors kovinga, bet gal kiek ir vaikiška, dvasia ir pritraukė Danguolės brolio dėmesį. Miško brolis ilgai tykojo, ieškojo galimybės perduoti vaikinui laišką su kvietimu bendradarbiauti. Martynas nenorėjo įvelti mokinuko į kulkosvaidžių šūvių suirutę, bet puikiai numanė, kad toks tvirtas jaunuolis gali pasidarbuoti ir miestelyje. Motiejus neilgai bendravo su miško kovotojais. Nespėjo atsigrožėti ir Amerikos balsu, kurio jie klausydavosi bunkeriuose. Pavyko tik pasinaudoti spausdinimo mašinėle ir prikabinėti miestelyje, ant medžių lapų, atsišaukimus. Netrukus kovotojus sučiupo ir jo ryšiai su partizanais nutrūko.
