"Stalino saulė švietė taip skaisčiai, bet Lietuvos mėnulis galėjo suspindėti ryškiau".
1951 metais okupuota Lietuva vis dar negali susitaikyti su ką tik praūžusio karo pasekmėmis. Nutilus kulkosvaidžiams, vienuoliktokai žengia į paskutinių metų "Gau...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Motiejus Vygandui nebesakė nieko. Neturėjo ką. Žinoma, draugas mėgino aiškintis, gal penkis kartus nesiliaudamas porino istoriją apie žydų koloną ir mažytę mergaitę, perdavusią nosinaitę, bet nesinorėjo tikėti. Per tiek daug metų galėjo susikurti bent kelias įtikinamas versijas, tačiau Motiejus laikėsi tik vienos - kad draugas ją iš kažkur nušvilpęs, gal net mokykloje ir dėl neaiškių priežasčių iki dabar slėpė. Tik kokio velnio šitaip skaudinti Eleną? Gal jis nesveikas?
Mokykloje vengė ir su mėlyne po akim vaikščiojančio Danieliaus. Netruko vidurinės koridoriuose pasklisti kvailiausios kalbos apie vienuoliktokų peštynes dėl merginų. Tačiau taip pat, šalia tokių gandų, tekėjo ir dar vienos, ne tokios malonios, naujienos apie gretimuose kaimuose iškabintus atsišaukimus. Įtariami "Gaudesio" mokiniai. Greičiausiai abiturientai. Dėl to labiausiai rankas trynė Petras, jis ir buvo pirmasis, pakišęs mintį apie vienuoliktus. Karksėjo apie jų praėjusius darbelius - elektrinės apiplėšimą, Stalino skulptūros išniekinimą, atisakymą jungtis prie komjaunimo. Tik ne visi skubėjo aklai kaltinti, nebuvo įrodymų, jog atsišaukimus prikalė būtent jie.
Danguolė pamokose nesirodė. Teta pranešė, kad sunkiai sirgo. Motiejus, tai išgirdęs, susierzino. Įkišo rankas į švarko kišenes. Užčiuopė atimtą nosinaitė. Reikės atiduot Elenai. Tik nerimavo, kad toji ir vėl ims kelis metus sriūbauti.
- Eik prie lentos, - kumštelėjo su alkūne Elena. Motiejus krūptelėjo. Į jį piktai vėpsojo mokytoja.
- Karaliau, daugiau nekartosiu! - sena moteris laikė ištiesus kraidą.
- Atsiprašau, - sumurmėjo žiūrėdamas į matematine lygtis.
Pakėlęs ranką prie lentos, pradėjo matyti ne skaičius, kitokius ženklus, o Danguolės eiles. Visi tie gražiausiai žodžiai apie gimtąjį kraštą, sugrįžimo po ilgos kelionės iš tolimos vietos, mirguliavo tiesiai prieš akis. Kaip tai sutramdyt?! Visai nebesuprato. Susiėmė už kaktos. Laisvės sakalus reikėjo paleisti. Galutinai. Jie per daug įsiveisė, paveržė protą. Jei ne jie, nebūtų susipykęs su draugais. Jei ne, Danguolė būtų klasėje. Ir tik jų dėka, mokykloje virė aistros dėl pasipriešinimą režimui.
Kad su mokslais riesta, pasidarė dar aiškiau prieš rusų kalbos pamoką. Pertraukos metu dauguma pradėjo kartotis kažkokius pasakojimus. Motiejus nieko nesuprato. Klausėsi ausis įtempęs, kas per painiava vyko. Vygandas su Danieliumi - ir tie po nosimis burbėjo poterius.
- Ar kažkas buvo namų darbams? - priėjęs paklausė Elenos.
Mergina, pasilenkusi prie palangės, kažką piešė ant nedidelio popierėlio. Tik pasirodžius Motiejui, suglamžė jį.
- Pamiršai? - sukikeno. Kokia žavi šypsen, pagalvojo. Tamaros nosinaitė viską sužlugdytų. - Reikėjo perskaityti kokį rusišką tekstą ir papasakoti apie jį. Pavyzdžiui aš susiradau laikraštį apie 1950-ųjų karštą vasarą ir kaip su tuo kovojo vilniečiai.
