"Stalino saulė švietė taip skaisčiai, bet Lietuvos mėnulis galėjo suspindėti ryškiau".
1951 metais okupuota Lietuva vis dar negali susitaikyti su ką tik praūžusio karo pasekmėmis. Nutilus kulkosvaidžiams, vienuoliktokai žengia į paskutinių metų "Gau...
Oops! Questa immagine non segue le nostre linee guida sui contenuti. Per continuare la pubblicazione, provare a rimuoverlo o caricare un altro.
- Elena, tai ne tai, ką galvoji, - Motiejus suprato, jog meluoti per vėlu. Atsistojęs drebančiomis kojomis, pasirėmė į laiptų turėklus, jog nenukristų. Prieš šią merginą jis, tikriausiai, pats silpniausias. Tik kaip rišliai paaiškinti nepasakius dar didesnės kvailystės? - Vakar radau Vygango stalčiuje, - bet juk tai skambėjo taip vaikiškai ir neįtikinamai.
Elena, sunėrusi rankas ant krūtinės, prunkštelėjo.
- Vygando?! Nori pasakyti, kad jis ją turėjo?!
- Būtent! Aš ant jo baisiausiai supykau, ketinau atiduoti... - balsas užlūžo. Ar tikrai būtų ją atidavęs? - Nežinojau, kaip sureaguosi...
Elena pamosikavo rankomis, mėgindama parodyt, kad jokie Motiejaus paistalai čia nebepadės.
- Metų metus tas suskis turėjo Tamaros nosinaitę ir net nesiteikė atiduoti?! Kada ją gavo?! Kaip?! Nors žinai, pati paklausiu! - apsisuko grįžti į klasę.
- Palauk, tik ne dabar! - persigando. Elena tikrai nesikuklintų vidury pamokos sukelti sumaištį.
Motiejus sugriebė ją už pečių. Atsuko į save ir pažvelgė į akis taip giliai, rodos, mėgintų išsiurbt sukilusį pyktį.
- Net nebandyk, - burbtelėjo mergina. - Tau negalima sugrįžti, - atstūmusi jį nusigręžė. - Beje, gavau penketą, - prieš nueidama tarė.
Laukti skambučio dar niekada nebuvo tokia erzinanti kančia. Likus dešimtčiai minučių, atrodo, net plaukų ant galvos nebeliko, o nagai, ir tie nukramtyti. Trynėsi prie kabineto spėliodamas, kas nutiko, kai Elena sugrįžo. Ar pasakė ką? Ar nuginklavo žvilgsniu, jog Vygandas mirė per atstumą? Iš jos galima tikėtis bemaž visko. Juk viskas dėl Tamaros. Dabar turbūt ir vėl Motiejus praras draugę. Užsidarys savame pasaulėlyje su mirusia žyde ir daugiau aplinkui nieko nebematys.
Kai koridorių užgriuvio minios mokinių, Motiejus net pasistiebęs ieškojo, kur tie du amžinai nesutariantys, vienas kitam į atlapus kimbantys, sakalai. Štai ir Vygando raudona galva. Nepasirodė nusiminęs ar sužeistas. Po sekundės paskui jį šovė Elena. Nepaleido jo iš akiračio. Slapta sekė paskui, o akyse toks neišpasakytas ītūžis, kad nepagalvotum, jog žmogus apskritai gali savyje laikyti tokį milžinišką jausmą.
Vygandas apsirengė paltą ir ėjo į lauką. Elena sekė įkandin. Motiejui nebeliko nieko kito, tik keliauti su jais ir stebėti, kaip pasielgs mergina. Greitai įsisupo į savo kailinius bei ruošėsi vytis.
- Motiejau, paklausyk, - jam sutrukdė Zinaida. - Turbūt negirdėjai, bet šimtadienį mes vis vien darysim! - per ją visiškai pametė klasiokus. Dairėsi į šalis, bet toji īkyruolė neleido net pasisukti. - Pasakyk, ką manai, jei šventę perkeltume į Prūselių salę? Visa tai vyktų Vasario 16.
- Gerai, man viskas tinka... - nemandagiai pasitraukęs, išbėgo į lauką.
Viename šone jau į vis didėjančią krūvą spietėsi iš visur atbėgę mokiniai. Ausys pagavo moterišką riksmą. Tai Elena. Privalėjo būti ji. Motiejus sukaupęs visas jėgas ir jų antplūdį, prasiskynė kelią pro smalsių vaikų iš netikėtumo spirgančius kūnus. Kvailiai, pagalvojo. Kiša nosis kur nereikia.
