Gaudesys (BAIGTA)

XXIV

Sutemo. Šakių gatvės paskendo artėjančios nakties juodumoje ir besiklojančio sniego patale. Danielius, nuleidęs galvą, stebėjo kaip jo pėdos naikino lygią baltą dangą. Klausėsi, kaip vėjo ūžesys ridenosi tarp miegančio miestelio namų. Išvydo ir kaip žaidė su virš vandentiekio iškelta sovietų vėliava. Jau liko visai nedaug, "Gaudesio" pastatas visai čia pat. O tada nebeliks nieko kito, tik nusivest Danguolę parodyt savo praeities šmėklų.

Priėjęs prie mokyklos, atsirėmė prie žibinto stulpo. Susikišo rankas į palto kišenę bei žiūrėjo į tolį kryptimi, iš kurios turėjo atklampoti klasiokė. O jei tai tikrai paskutinis kartas, kada ji teiksis su manimi kalbėtis? Gal turėčiau pasakyti šį tą daugiau? Pavyzdžiui, kaip jam gaila, jog  per visus metus nepabendravo su Danguole daugiau.

Dar šiek tiek, ir ji atėjo. Po stora skara slėpė savo veidą, atidengusi tik akis, bet jis žinojo, jog draugė šypsojo. Kol kas džiaugėsi jį matydama. Tuoj visa draugystė pranyks kaip ant ištiesto delno ištirpusi snaigė.

- Sveikas! - vos per vėją išgirdo jos mielą balsą.

- Turime nedaug laiko. Vėliau su vaikinais susitarėme kai ką atlikti, - ir pasigailėjo tai išpliurpęs. Na, tiek to. Danguolė ne tokia landi. Gal neklausinės.

- Tada paskubėkime, - supratingai atsakė, bet lyg ir laukdama, ar Danielius pasakys ką daugiau. - O kur eisime?

- Prie mano namų, - atsikvėpęs tarė.

Tai paskutinė proga apsigalvoti. Na, kodėl vis nesugebu nuspręsti? Kas man darosi? Kodėl su planais pašokdinti sovietinę valdžią žymiai lengviau, negu palaikyti atvirus santykius su draugais? Ir viskas tik per tą nelemtą karą. Kiek metų praeis, kol jis išgaruos iš mūsų suteptos sąžinės?

Vietą pasiekė daug greičiau nei tikėjosi. Danielius užmetė akį į šoną, patikrinti, ar tai, ką norėjo parodyti Danguolei, vis dar stovėjo. Nors ir daužomas vėjo, siaubingai linguojantis ir suklypęs, laikėsi įsmigęs į kietą sušalusią žemę ir sniegą. Viskas, pagalvojo. Belieką tik vesti ją pirmyn į tamsą, kur susitiks praeitis ir dabartis. Pyktis ir atgaila. Mirtis ir gyvybė.

- Danieliau? - nusitraukusi skarą nuo burnos tarė mergina. - Kas tau? Atrodai kaip nesavas.

- Nieko. Nieko man. Duokš ranką, - ištiesė jai savają. - Beveik atėjome.

Kaip ji sureaguos? Pirmos sekundės turbūt bus kupinos nesusipratimo. Netikėjimo, susimaišiusio su pašaipia, gal net kaltinama šypsena. O kas seks po to? Ašaros? Isterija? Maldavimai paaiškinti, kodėl? Bet tikrai, kodėl? Kodėl Danielius? Kodėl iš visų pasaulio žmonių, būtent jis?

Kai jiedu priėjo kelionės tikslą, Danielius tvirčiau suspaudė draugės ranką. Įsmeigė prisimerkusias nuo vėjo akis į priešais stūgsojantį, nedailiai sukaltą kryžių. Tada  paleido Danguolės ranką ir įdėmiai pažvelgė į jos sumišusį veidą, kuris lyg bylojo: "ką tu sugalvojai?! Kodėl tokį vėjuotą vakarą mudu stovime prie kažkokio kryžiaus?"