Gaudesys (BAIGTA)

XXIII

Danielius jau maždaug penkias minutes laukė, kol Petras jo nebestebės. Apsimetė kažko ieškantis palto kišenėse, tiek vidinėse, tiek išorinėse, bet tas nevidonas nenuleido akių. Tikrai kažką įtarė. Ir ne veltui. Motiejus liepė nevėluoti, atseit, turėjo naują staigų planą, kurio neįvykdyri būtų nuodėmė, tačiau kaip nusliūkinti už bufeto, kad nesukeltų Petrui pagrindo manyti, jog vienuoliktokai ir vėl sukels sumaištį? Negi neturėjo ką veikti? Tik stypsoti palei kabyklas ir nužiūrinėti kiekvieną Danieliaus judesį?

- Labas rytas, - sučiulbėjo jam priešais išdygusi Emilija. - Ar viskas gerai dėl šimtadienio? Atvyksi?

- Aha... - numykė palaukęs, kol suvokė, kas jam sakoma. - Palauk. Prūseliuose?

- Taip.

- Atvyksiu, - pastebėjo, kaip Petrą užkalbino direktorė. Metas dingti.

- Dėl maisto, su merginomis susitarėme...

- Atsiprašysiu, Emilija, turiu kai ką padaryti, - tai pasakęs įsmeigė akis taikinį - bufetą. Stengdamasis nardyti tarp šalia žygiuojančių mokinių figūrų, nuskubėjo pas bendraklasius. Kad tik Motiejus ir vėl neįsiustų, šį kart už vėlavimą.

Kaip ir reikėjo tikėtis, vienuoliktos klasės stiprusis pagrindas jau nekantriai lūkuriavo. Apsidairė - vien vaikinai. Kažkas naujo ir keisto. Motiejus, atsitūpęs prie baltai tepančios sienos, bis vartė ir vartè sunkiai įžiūrimus brėžinius, o kiti vaikinai elgėsi dar keisčiau. Niekada juose, tokiuose neišsiskiriančiuose iš pilkos, priespaudos pavergtos jaunimo masės, nematė tokio užsidegimo. Ką Motiejus vėl sugalvojo? Ar jie jau žinojo? Ar tik šiaip vylėsi kažko stebuklingo?

- Pagaliau. O jau maniau vėl ką nors skandini... - tokiais žodžiais pasitiko Karalius. Danielius, kaip visada bandydamas išlikti protingesniu už jį, patylėjo. Va šia sąvyne draugužis nepasižymėjo. Leptelėdavo bet ką ir bet kur.

- Kodėl mus sukvietei?

- Kad ir kaip man nemalonu po pastarojo karto... Visi žinome, kodėl, - metė žvilgsnį į Danielių. Dieve brangus... - Turiu naują akibrokštą, - pakėlė vieną lapą į viršų. Neįmatė, kas ten nupiešta. - Vasario šešioliktoji artėja ir privalome jai pasiruošti. Tą naktį, bent jau trumpam, Šakiuose atgims nepriklausoma Lietuva...

- Bet jum šimtadienis! - įsiterpė Vykintas.

- Spėsim, -patikino. - Beje, turbūt svarbiausia, niekas nieko neprasitarkit merginoms. Šį kartą jos neturi būti įveltos, - vėl įsisteibeilėjo į Danielių, kuris, neištvėręs įtampos, išplėšė iš Motiejaus rankų plano eskizą.

Šiek tiek susiraukė. Jei tai padarys... Jei tai tikrai taps tiesa, kas gali paneigti, jog tai neišplis visoje Lietuvoje? Kad žmonių tai neįvyks ir ne tik Šakiai sukils kovoti? Gal tai ir nebloga mintis. Tik kaip visa tai įgyvendinti?

- Danieliau, turiu tau užduotį, - lyg skaitydamas mintis tarė draugas. - Dabar bus fizikos pamoka. Įtikink mokytoją, kad kitą kartą ten, - įbedė pirštu į piešinį, - surengtų mums ekskursiją.