Gaudesys (BAIGTA)

XVII

Pirmas dalykas, kurį Danguolė pamatė po aklino tamsos, buvo lengvai linguojantys žali beržynėliai. Ji net juto gaivų vasarišką vėjelį, glostantį saulės nubučiuotą odą. Aplinkui buvo ramu ir tuščia. Atrodo, joks karas su savo viską naikinančiais ginklais nebūtų pajėgus sunaikinti tokio natūralaus gamtos grožio ir sielą raminančios harmonijos. Mergina prigulė ant maloniai patogios kaip šieno kupeta pievos. Dangaus žydrynė leido negalvoti apie nieką. Tik gerai įsižiūrėjusi į ją, Danguolė ėmė matyti skaidrų vandens paviršių. Po truputį mergina ėmė atsiminti, kas nutiko. Jeigu ji tokiame rojuje, ar tai reiškia, kad ji mirė?

Merginą sukaustė siaubas. Staiga ji pradėjo dusti. Susiėmusi už gerklės iš visų jėgų mėgino įtraukti nors truputį oro, bet viskas buvo veltui. Viskas, ką ji galėjo padaryti, tai išspjauti iš plaučių vandenį. Kaip jis ten atsirado? Akyse pradėjo temti ir ją vėl pasiglemžė tamsa.

Ar taip ir pasibaigia gyvenimas? Nespėsi atsisveikinti su brangiais žmonėmis ir tu iškeliauji į nežinomas vietoves? Danguolei buvo baisu. Ji galėjo galvoti, kalbėtis su savimi, bet nežinojo, kur blaškosi jos siela.

— Laikykis už manęs, — išgirdo pažįstamą balsą.

Už ko laikytis? Ji nieko nematė. Vien tik gąsdinanti juoduma ir nė menkiausios prošvaistės. Ar šioje erdvėje ji turi kūną? Ar čia įkalintas tik jos protas?

— Danguole, kapstykis! — nuaidėjo to paties žmogaus žodžiai. Tik kur jis yra? Kaip jį rasti? Danguolė norėjo klykti, bet gerklė buvo tarsi užsemta vandens. — Jau visai nebedaug liko!

Iki ko nebe daug liko? Kaip atsakyti šiam balsui, kad ji yra vis dar toje pačioje juodumoje? Kaip kalbėtis su juo? Kaip paprašyti jo pagalbos?

Danguolė pabandė pajudėti. Ji nematė ar turi rankas, kojas, tiesiog mintimis įsivaizdavo kaip judina tam tikras kūno vietas. Jokie pojūčiai negrįžo. Mergina juto tik iš proto vedančias emocijas.

— Danguole... — išgirdo į neviltį puolusio pažįstamojo balsą. — Danguole... Grįžk. Nepalik manęs. Prašau.

Grįžti? Kur? Ar egzistuoja kita realybė, į kurią ją taip sugrąžinti nori balsas? Bet gal ir čia gerai, kur šilta, tamsu, jauku. Ji čia viena, kur niekas jos negali rasti, nuskriausti. Kaip galima iš čia norėti iškeliauti, kai visos pasaulio vietos yra pavojingos?
Juk čia kaip niekur kitur saugu.

Bet tada aplink Danguolę viskas pradėjo šviesėti. Ji sugrįžo į tą patį rojų, po žydru dangum. Atsirado tie patys berželiai, žalia, prigulti kviečianti, pievutė. Mergina ir vėl prisėdo ir stebėjo nesikeičiančius tolius.

Netikėtai ant savo peties pajuto stiprią ranką. Atsisukusi už nugaros pamatė tai, ko pamatyti daugiau gyvenime nesitikėjo.

Brolį.

Danguolė šoko į jo glėbį, kuo tvirčiau spausdama savo kūną prie jo. Taip seniai nematė to mielo veido, o dabar ir vėl nebuvo įmanoma įdėmiai pažvelgti į  brolio nuoširdžia šypseną, nes merginos akis aptemdė laimės ašaros. Pro jas matė tik purvu išteptą kario uniformą. Turbūt su ja nesiskyrė nei dienos praleistos miško bunkeriuose. Tiek daug emocijų vos sutilpo virpančioje merginos krūtinėje, bet žodžiai, kuriuos norėjo pasakyti vaikinui, nenumaldomai veržėsi išskristi pro suspaustas lūpas. Kokios gilios išsiilgtos brolio akys, su begaline meile žvelgiančios į sesers. Rodos, tik vakar ištarė paskutinį „sudie" šeimai ir išėjo pro namų duris. Jis vis dar toks pats — užsidegęs jaunystės ambicijomis kovoti dėl Lietuvos laisvės.