Gaudesys (BAIGTA)

XVI

Priešaky juodavo gūdūs, pagarbią baimę keliantys, miškai. Girgždančiu sniegu vaikai vis labiau tolo nuo snūduriuojančio miestelio, kol jis visai pranyko vakaro prietemoje. Dangus grėsmingai apsigaubė tamsiai mėlyna spalva bei toliau grasino nelaukiama pūga. Milžinišką kailinę kepurę užsimaukšlinęs Danielius padrąsinamai prilietę Danguolės petį. Jai viskas buvo gerai, neskaitant fakto, kad teta gali iki ryto sėdėti prie durų, o sugrįžus merginai pavaišinti beržine koše. Bet dėl kilnaus tikslo verta iškęsti tetos smurtinį auklėjimą. Dėl tęsiamų žuvusio brolio darbų Danguolė buvo pasiryžusi padaryti bet ką.

Paskui save ji ir Danielius tempė iš šakų pasigamintas „šluoteles", su kuria valė pusnyse paliekamus pėdsakus. Iš pradžių taip žaisti buvo gan įdomu, bet ilgainiui paskaudo riešus ir nugarą.  Kas galėjo pagalvoti, jog kelionė gali pareikalauti stipraus fizinio pasirengimo? Dar didesnė nepatogumą kėlė aplink pilvą aprišti atsišaukimų lapai. Su kiekvienu pasilenkimu pašluoti sniegą jie glamžėsi. „Tik jau nepradėk skųstis. Žinai kas esi, kieno pavardę nešioji. Padaryk tai ir mėgaukis sėkme" — sau, lyg gražiausią dainelę, kartojo Danguolė vėl ir vėl.

— Kodėl pasirinkai mane? — tankiai kvėpuodama paklausė ji ir tvirčiau, dengdama brangias garbanas, prisispaudė kepurę.

— Ką turi omenyje? — kartu su klausimu iš Danieliaus burnos išėjo garas.

— Kodėl norėjai, kad į Lukščius eičiau su tavimi aš, o ne kas kitas... Pavyzdžiui Vygandas?

Vaikino kepurė sunkiai laikėsi ant galvos. Iš jos išlindo tamsūs plaukai, kurie gražiomis bangelėmis krito ant didelių akių. Danielius sugavo smalsų Danguolęs žvilgsnį. Ji spoksojo į vaikiną, nes laukė atsakymo, ar tyrinėjo jo išvaizdą?

— Manau tu esi drąsi. Gal net gi turi daugiau drąsos ir sumanumo už mus visus. Be to, jaučiausi dėkingas, jog šį rytą paraginai mane vėl imtis veiklos, — menkai šyptelėjo. — Kuriam laikui buvau praradęs pasitikėjimą savimi.

— Kaip gi neprarasi, kai mergina stoja tave ginti ir gėdingai sulupa vaikiną, — prisiminė šokių vakaro baigtį.

—Nereikia priminti, — piktai tarė, jog Danguolė panoro atsiimti žodžius. — Nežinai, ką reiškia būti išgėrusiam. Kartais gali būti kupinas jėgų, bet kitu atveju gali tik stovėti kaip vertikali, bejėgė bala.

— Ir ketinai pakviesti Eleną paskutiniam šokiui?

Danielius apsimestinai nusikosėjo. Danguolei tai buvo tarytum ženklas, kad draugas nesiruošia atsakyti.

— Jei jau tyli, vadinasi tai tiesa.

— Ar tai blogai?

"Taip. Tai kamuoja labiau negu galvos skausmas. Ką tokio jie įžvelgia Elenoje?" — norėjo balsu paklausti Danguolė, bet įsikando į liežuvį, kad susilaikytų.

Jie keliavo jau gerą valandą. Lukščiai tebuvo vos už septynių kilometrų, bet baisūnė pūga pribarstė sniego iki kelių ir sulėtino ėjimo tempą. Eiti mišku buvo dar sunkiau. Danguolės regėjimas pasirodė pernelyg blogas, kad galėtų greitai judėti tarp medžių. Kelis kartus ji net į juos atsitrenkė. Kai skaudžiai užsigavo nosį ir manė, kad pasipils kraujas, Danielius ištiesė laisvą ranką ir su ja tempėsi merginą paskui. Toks slaptas sėlinimas mišku vertė jaustis partizanais — tais sovietų laikomais banditais. Nuo to Danguolei užvirė kraujas. Jai patiko įsivaizduoti save atkaklia, tarp krūmų pasislėpusia kovotoja. Ar taip elgėsi ir jos brolis? Jei taip, kokia klasta sovietai juos prigavo? Kartą ji girdėjo, kad patys stribai apsimesdavo partizanais ir taip įviliodavo tikruosius miškų brolius į spąstus. Paprasti gyventojai neatskirdavo, kur yra tikrieji pasipriešinimo kovos dalyviai, o kur tik juos medžiojantys vyrai.