"Stalino saulė švietė taip skaisčiai, bet Lietuvos mėnulis galėjo suspindėti ryškiau".
1951 metais okupuota Lietuva vis dar negali susitaikyti su ką tik praūžusio karo pasekmėmis. Nutilus kulkosvaidžiams, vienuoliktokai žengia į paskutinių metų "Gau...
Ups! Gambar ini tidak mengikuti Pedoman Konten kami. Untuk melanjutkan publikasi, hapuslah gambar ini atau unggah gambar lain.
Nuo ilgo beldimo į vaikinų kambario duris Danguolės krumpliai įgavo skaudų raudonį, bet jų niekas taip ir neatidarė. Kryptelėjusi galvą į šoną, ji pamatė, jog spyna buvo atrakinta, o kambaryje girdėjosi menkas, įtarimą keliantis bruzdesys. Nurijusi susierzinimo gumulą, mergina lėtu judesiu palenkė rankeną ir vos į save pravėrė duris. Nepavyko likti nepastebėtai, išdavikės durys sugirgždėjo tarsi mirštančio kankinio aimana. Vos Danguolė spėjo įkelti vieną koją ant plaukais ir kitokiu purvu aplipusio kilimo, tuoj pat užsidengusi burną šoko lauk į koridorių. Nubėgusi į patį galą, kur delnais atsirėmė į aplūžusią palangę, ji pro sukastus dantis mėgino sutramdyti prunkštimą. Po sekundės ant plaštakos pabiro nenaudėlės ašaros. Pirštų pagalvėlėmis nusivaliusi sudrėkusias akis, Danguolė giliai į plaučius įtraukė oro.
O taip norėjo išleisti tą piktdžiugišką juoką, bet nepavyko.
— Vygandai, jeigu tu dar stovi be kelnių, Dievaži, prisiekiu, pati tau jas ir užmausiu! — artėdama prie to paties kambario sušuko ji. Balse dar buvo galima girdėti sumišusias emocijas. Grįžusi atgal, mergina visu gražumu pamatė ne pusnuogį, vienais apatiniais vilkintį laibą kaip viščiuką draugą, o padoriai apsirengusį jaunuolį. — Na štai, kur kas geriau.
— Ar aš kaltas, kad tos pelės išnešioja mano rūbus? — gindamasis sugalvojo nebūtų pasakų.
Kol Danguolė stoviniavo vidury netvarkingo kambario, Vygandas į kuprinę dėjo šiandienos pamokų vadovėlius. Jis puikiai žinojo, kokia priežastis paskatino merginą ateiti čia. Bendraklasė negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo tvarkingai paklotos Motiejaus lovos. Turbūt spėliojo, kur gi jis dingo, bet paklausti garsiai dar ilgai nesiryžo. Vietoj to, ji pastebėjo Vygando pusėje, ant rašomojo stalo gulinčią lapų krūvą. Prilėkusi prie jos, Danguolė maloniai nustebo.
— Ar tai...? — švytinčiomis akimis įsisteibelijo į batus besimaunantį raudonplaukį. — O tu nesnaudei! Kodėl tiek daug dirbai ir nerodei jų mums?
— Ko? Atsišaukimų?
— Taip! — įsijautusi linktelėjo. — Tik paklausyk kaip įtaigiai skamba!
BROLIAI LIETUVIAI! NETRUKUS MES IŠSIVADUOSIME. LAISVĖS VALANDA ARTĖJA. NEATIDUOKITE ŠIRDIES BOLŠEVIKAMS, ATSUKITE JIEMS GINKLĄ. EIKITE GINTI TĖVYNĖS. EIKITE TEN, KUR KRAUJĄ LIEJA TAVO DRAUGAI! IR TUOMET MŪSŲ LAISVĖS GAUDESYS MIRTINAI NEAIDĖS OKUPANTŲ NAIKINTOJŲ AUSIMIS!
Vygando veido spalva kone susilygino su plaukų. Jame švytėjo užsitarnautas pasididžiavimas sunkiai brandintais darbo vaisiais. Danguolės pagyrimas jam buvo kaip tas žėrintis spindesys, suteikiantis obuoliui išvaizdesnį paviršių, o šiltos rankos prisilietimas prie įkaitusio Vygando skruosto tik dar labiau pakurstė odoje įkaitusią liepsną, suteikdama vaikinui tamsesnį atspalvį.
— Tai nuostabu... — užtikrintai pasakė ji. Vygandas buvo per daug susijaudinęs, kad galėtų blaiviai ką nors atsakyti.
Nuo jo atsitraukusi mergina permetė akimis kitus, pavogta mašinėle perrašytus tekstus. Danguolė negalėjo nustoti stebėtis Vygando darbo gausa. Jų buvo pakankamai, kad būtų galima išnešioti aplink miestelį glūdinčius kaimus. Kodėl kiti vaikinai nutilo ir nebeplanuoja šių didingų žygių?
