"Stalino saulė švietė taip skaisčiai, bet Lietuvos mėnulis galėjo suspindėti ryškiau".
1951 metais okupuota Lietuva vis dar negali susitaikyti su ką tik praūžusio karo pasekmėmis. Nutilus kulkosvaidžiams, vienuoliktokai žengia į paskutinių metų "Gau...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Būti atstumtąja Elenai buvo nauja, dar nepažįstama praktika. Tik negalėjo įsikirsti, ar tai dėl jos įkyraus būdo, kuris galutinai įgriso Motiejui ar dėl perdėto Tamaros ilgesio, per ilgai įsiskverbusio į širdį. Bendraklasiai turėjo būti labai drąsūs. Nesislapstydami, beveik po Elenos nosimi, tardavosi dėl kito susitikimo, kūrė paslaptingus ir niekšiškus planus ir, jei gerai nugirdo, vaikinai susitiks sekančią naktį kažką iš kažkur nugvelbti.
Vis dar turėjo varginančių miego sutrikimų. Nustumti šią naštos nepavyko jokiais būdais. Kiekvienas teptuko potėpis padėdavo atitrūkti nuo realybės, o pieštuko štrichas sutelkdavo dėmesį į kitus dalykus. Paryčiais, jau bundant miesteliui, saulės spindulėlis apšvietė ant sienos pakabintą Tamaros ir Elenos mažytę nuotrauką. Buvo tokia pavargus, su kiekviena diena jėgos ją vis apleisdavo, todėl nenoromis pravirko. Nusviedė nuo lovos sąsiuvinį su Vytauto Didžiojo piešiniu ir pagalvojo, ar nebūtų geriau, jei visi atsižadėtų tos Lietuvos. Bendraklasiai kovoja dėl nieko, jie tik paprasti ir silpni vaikai, naiviai manantys, kad gali pasipriešinti režimui. Būtų teisingiau, jeigu piešinių eskizuose atgultų Stalinas. Prarydamas Lietuvą, jis galėjo praryti ir visų lietuvių atmintį apie kadaise Europos žemyne besipuikavusią galingą valstybę. Ši mintis vis dar neleidžia užmiršti sunkiai apčiuopiamos laisvės ir tautiečiai, vienas po kito, dėl šios atminties, iškankinti okupantų galios, guldo galvas svetimoje žemėse ir kraujyje paskendusiuose miškuose.
Nebežinojo, kas blogiau. Ar mirti nuo priešo rankos ar gyventi jos glostomai. Tačiau vieną variantą reikia pasirinkti ir ji nutarė šį sprendimą atiduoti likimui.
Ir laukti ilgai nereikėjo. Rytas mokykloje prasidėjo kitoks. Buvo slogus, mokiniai vaikščiojo apsnūdę ir mokytojai irzliai mėgino juos pažadinti. Besikabindama ant pakabos paltą, Elena vogčiomis dirstelėjo į pagrindinių durų pusę. Turbūt be reikalo tikėjosi susidurti su Motiejumi, pastaruoju metu jis pasirodydavo mokykloje kur kas anksčiau ir savo gyvybingumu užkrėsdavo apsimiegojusius draugus. Negalėjo nesišypsoti, jai atmintyse iškilo vaizdiniai iš ankstesnių metų, kada jiedu primeluodavo vaikams apie palėpėje gulinčius vokiečių karių kaulus. Vienas Dievas žinojo, ar iš tikrųjų ten yra jų palaikai, tačiau ši legenda baugina dažną vaiką.
Vos tik atėjusi į klasę, pajuto nemalonę atmosferą. Motiejaus dar nebuvo, bet visi kiti spraudėsi į vieną kabineto kampą ir tyliai tarpusavyje kuždėjosi. Padėjusi vadovėlius ant suolo, bandė suprasto, kodėl bendraklasiai piktai šnairuoja į priekyje sėdintį vaikiną.
- Greičiau ateik čia, - jai pasakė Emilija ir tempdama už rankos, įstūmė Eleną į vienuoliktokų būrį. - Net nemėgink su juo kalbėtis!
- Kodėl? - labai pagailo to vargšelio. Turbūt jautė prieš jį sutelktą priešiškumą. - Ar pasakysite man, kas dedasi?
- Palauk...- užtildė Vygandas.
Dar nebuvo nuskambėjęs skambutis, todėl Elena sukryžiavo rankas ir elgėsi taip pat kaip ir kiti - stovėjo kaip statulos ir nenuleido akių nuo suole susikūprinusio vaikino. Norėjo elgtis kitaip, nestoviniuoti kaip kareiviui ir nelaukti išganingojo Motiejaus, o prieiti prie keistojo bendraklasio ir pasiteirauti, kas nutiko. Tačiau šiuo momentu negalėjo sau leisti atsisakyti atstūmusių draugų dėmesio ir nors, kad ir kaip sąžinė liepė jų neklausyti, elgėsi priešingai.
