Gaudesys (BAIGTA)

VI

Kol vyko Vygando tardymas, KGB rūmų budėtojo kambarėlyje Motiejus uostė klaikų cigarečių dvoką. Jau spėjo kelis kartus apalpti, bet niekas nesidomėjo prasikaltusio vaikino sveikata ir gerove. Danielius jau buvo išėjęs, jo akys spindėjo pasitenkinimu ir žinia, kad bendraklasis buvo gardžiai apsimelavęs ir įtikinęs tardytoją savo nekaltumu. Šiuo atveju Motiejui trūko patirties. Gyvenimas dar nebuvo išmokinęs apgaudinėjimo meno, todėl dabar delnai karštai prakaitavo ir iš nerimo bei tabako smarvės, pykino.

— Gal būtų galima gauti vandens? — paklausė mažo berniuko balsu.

Budėtojas piktai dėbtelėjo į išbalusį, vos ant kėdės išsilaikantį Motiejų. Nukaręs pagurklis tik dar labiau supykino šviesiaplaukį.

— Što? — išpūtęs dūmus suriaumojo.

Velnias, pagalvojo. Tam nebuvo pasiruošęs. Nemokėjo rusų kalbos taip puikiai kaip stropios mergaitės, pavyzdžiui Elena. Pritrūko žinių net paprašyti stiklinės vandens. Nesėkminga pradžia nežadėjo triumfo pas tardytoją, bet jeigu Danielius ištrūko, blogiau jau nebus.

Ko tu bijai, į save kreipėsi Motiejus. Daug kas praeina šį pragarą. Svarbiausia apsimeluoti ir neišduoti draugų. Jei jau ryžaisi tokiai veiklai, aišku kaip dieną, kad turėsi susipažinti su saugumu.

Giliai atsidusęs,  perbraukė švarko rankove per šlapią kaktą. Plaukai taip pat buvo sulipę nuo prakaito. Norėdamas nukreipti dėmesį nuo prastos savo klaikios padėties,  pastebėjo ant mažyčio langelio ropojančią musę. Laukė, kada toji pajudės nuo medinio ir beveik išpuvusio rėmo, stiklo vidurio link. Stebėti musę buvo toks pat nervų tampymas kaip ir kankinantis tardytojo laukimas. Negi Vygandas pakliuvo į bėdą?

Kai manė, kad iš to nuobodulio reikės skaičiuoti ir kiekvieną nenuskustą budėtojo barzdos plaukelį, į kambarėlį įlėkė uždusęs jaunas stribas.

— Dabar tavo eilė pas Šitkovą — su rusišku akcentu išdrožė Motiejui ir palaukė, kol vaikinas žengs pro tarpdurį.

Nepavyko prasilenkti Vygandu, todėl nusiminė negalėsiantis įsitikinti, ar draugužiui pavyko išsisukti. Paskutinis prasikaltėlis buvo įstumtas į tamsią, mažutę patalpėlę, ant kurios lubų kabojo tik viena, labai nedaug šviesos skleidžianti, lemputė. Už  nugaros užsitrenkus metalinėms durims, jis susidūrė su žilstelėjusio ir įniršusių akių vyriškiu, kuriam  galėtų duoti apie penkiasdešimt metų.

Tardytojas kilstelėjo puodelį, pro kurio kraštus buvo nutekėjęs kavos tirštis bei pamojo ranka prisėsti.

— Motiejus Karalius! Ką gi, sėsk, — įsakė gurkštelėjęs paskutinius kavos likučius. — Negi dar turėsiu klausyti vieno pienburnio?

Tylėdamas Motiejus padėjo paskaudusią sėdynę ant kietos, nepatogios kėdės. Priešais jį ant stalo mėtėsi kalnai popiergalių rusų kalba. Tardytojui iki gyvo kaulo buvo įgrisę šiandienos darbai, todėl pasirėmė į minkštos kėdės atlošą ir su pagieža akyse varstė įsibaiminusį jaunuolį. Ką Šitkovas norėjo išgirsti, jau spėjo išpešti iš Vygando ir Danieliaus, bet vienintelį ir turbūt svarbiausią dalyką, užmiršo. Niekinamai šyptelėjęs, žilaplaukis atsidarė stalčiuką. Iš ten išsitraukė popieriaus ritinėlį ir su pasimėgavimu pamosikavo vaikiui prieš išsigandusias žydras akys.