"Stalino saulė švietė taip skaisčiai, bet Lietuvos mėnulis galėjo suspindėti ryškiau".
1951 metais okupuota Lietuva vis dar negali susitaikyti su ką tik praūžusio karo pasekmėmis. Nutilus kulkosvaidžiams, vienuoliktokai žengia į paskutinių metų "Gau...
Ups! Ten obraz nie jest zgodny z naszymi wytycznymi. Aby kontynuować, spróbuj go usunąć lub użyć innego.
Melodingi basetlės ir akordeono garsai veikė kaip priešnuodis nuo įgrisusios realybės. Danguolė nemanė, kad tokiais sunkiais laikais nors kartą ji sugebės atsipalaiduoti. Bežiūrint į šiuos jaunus, gražius žmones, po truputį imančius įsijausti į uždegančius muzikos ritmus, jai pačiai pradėjo judėti kojos. Jeigu tučtuojau merginos niekas nepakvies šokti, ji išprotės. Kodėl vaikinai delsia, stovi kitame salės šone, užuot galantiškai ištiesę rankas ir išsivedę pasirinktas partneres į vidurį? Ar taip sunku pramušti ledus? Juk net ne vienas susižavėjimo žvilgsniais nulydėjo atėjusių draugių būrį, o klasės vaikinai atrodė kumščiais skinsis kelią ir neatiduos savo merginų atvykėliams iš kito kaimo.
Dar kelios minutės ir „Gaudesio" mokyklos šokių salė pavirto besiplaikstančių sijonų jūra. Prakaito išmuštos merginos sukosi kaip žaisliniai vilkeliai, bet jų šokių partneriai neleido per toli išsisukti. Danguolė pametė savo bendraklasius. Gal jie išėjo? O gal pakvietė vyresnes miestelio merginas pašėlusiam šokiui? Buvo jaudinančiai tamsu, bet iš visų ritmingai judančių šešėlių ji negalėjo surasti pažįstamo veido. Kad išvystų bent vieną klasės draugę, būtų tikra likimo dovana...
Netikėtai Danguolė ant savo liemens pajuto karštą delno prisilietimą. Prie smilkinio prisilietė tankiai orą gaudančios lūpos. Nors tai ir nepadoriai sujaudino, vertė sustingti, mergina įstengė atsigręžti. Jai iš arti šypsojosi išraudęs Motiejaus veidas. Neklusniai susitaršę plaukai styrojo į visas puses. Dar niekada Danguolė taip netroško jo pabučiuoti kaip dabar.
— Ar pašoksi su manimi?! — bandė perrėkti muzikos instrumentų garsus. Nereikėjo nei klausti, mergina apie nieką kitą ir nesvajojo. Leisdama jam save palydėti į linksmybių židinį, ji vogčiomis nužvelgė raumeningas bendraklasio rankas. Danguolė girdėjo, jog vasarą jis kasė griovius, užsidirbinėjo rublius. Turbūt dėl to ir sustiprėjo. — Nesu puikus šokėjas, — prisipažino. — Norėčiau, kad iš manęs nesijuoktum.
— Nedrįsčiau, — susigėdusi šyptelėjo. Mergina irgi suabejojo savo gebėjimais. — Bet gal tiesiog užmirškime.... — ir Motiejus kilstelėjo į viršų, atimdamas žadą.
— Išsigandai? — atrodė patenkintas savo pokštu.
— Motiejau Karaliau, kitą kartą įspėkite apie tai! — žaviai sucypė, bet ir toliau leidosi suktis po ranka.
— Bet man patinka būti karaliumi ir daryti, ką užsimanau, — viliokliškai mirktelėjo akį.
— Kieno gi tu karalius?
— Aš? Lietuvos karalius, — su pasididžiavimu tarė. — Tu pamatysi. Vieną dieną prieš mane klaupsis net okupantų žiurkės ir garbins mūsų, kaip jie vadina, smetonišką trispalvę vėliavą.
Ji panoro pasakyti, kad tiki juo, niekas geriau už Motiejų nesugebėtų valdyti iš pelenų kylančios Lietuvos, tik tą akimirką jis palenkė Danguolę žemyn. Jų veidai atsidūrė taip arti, kad buvo galima dalintis vienu, romantika pakvipusiu, oru.
