"Stalino saulė švietė taip skaisčiai, bet Lietuvos mėnulis galėjo suspindėti ryškiau".
1951 metais okupuota Lietuva vis dar negali susitaikyti su ką tik praūžusio karo pasekmėmis. Nutilus kulkosvaidžiams, vienuoliktokai žengia į paskutinių metų "Gau...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Laukų brydė tęsėsi iki begalybės. Elena užsispyrusiai yrėsi aukštais javų stiebais pro svetimų žmonių valdas. Net iškėlusi putlutę rankytę nesiekė vasarinių varpų, todėl jautėsi kaip bejėgis nykštukas, krypuodamas milžinų pasaulyje. Mergaitė, po nosimi niūniuodama mylimiausios lopšinės melodiją, jau ilgą laiką ieškojo pamestų batelių. Štai kuo pasibaigia nuodėmingai saldus gulinėjimas saulės atokaitoje. Vieną akimirką tu tingiai drybsai žalioje pievoje, o kitą žaidi slėpynių su Tamara, nepastebėdama kaip iš pirščiukų išlysta juodų batelių oda.
Kur dingo draugė? Į kokį tankumyną prasmego? Elena jau seniai paskelbė, kad žaidimas baigtas, o toji pradingo.
— Tamara! — pavargusi zyzė.
— Kuku! — užšoko ant jos.
Krizendama rudakė atsigulė, taip nulenkdama javų stiebus. Elena prigulė šalia. Mergaitės žiūrėjo kaip plaukia lengvas plunksnas primenantys debesys.
— Užaugusi būsiu dainininke, — pasakė Tamara. — Mano balso klausysis turtuoliai. Ištekėsiu už mėlynakio gražuolio ir pačias gražiausias dainas pasiliksiu tik jam. Gyvensime prabangiuose rūmuose su dideliu baseinu. Auginsime baltą šunį ir tris vaikus. Rengsiuosi tik dizainerių rūbais! Ak...
— O jeigu tapsi laikrodininke kaip ir tavo tėvas?
— Jis to norėtų, bet tik per mano lavoną!
Abi draugės prapliupo kvatotis.
— O tu? — paklausė Elenos. — Kuo tu svajoji būti?
— Dailininke...
Tamara nesmagiai numykė. Sunerimusi šviesiaplaukė pasuko galvytę į jos pusę.
— Kas? Netiki manimi? Tu gali gyventi kaip karalienė, o aš ne? — šiek tiek įsižeidė Elena.
— Tu ja netapsi.
Tššš. Tššš. Tššš... Elena pramerkė akis. Pilka betoninė siena sugražino į niūrią realybę. Vos pakėlusi galvą, pamatė ant savęs užklotus savo juodus kailinius. Delnais pasirėmusi į girgždantį spyruoklinės lovos čiužinį, mergina kilstelėjo išvargusį kūną. Kiek laiko ji prabuvo užrakinta požemyje? Gal valandą, ar dvi, bet dabar tai jau nebesvarbu.
Uniformuotas darbuotojas atrakino surūdijusias grotas ir kantriai laukė, kol šviesiakasė kalinė atsistos ant kojų.
— Jau galiu eiti? — pasitikslino vyro. — Ir kiek valandų?
— Penkta ryto, — atšovė bei stumtelėjo Eleną iš kameros.
„Tėvai turbūt parsidavė velniui, mėgindami sužinoti, kur aš..." — nerimavo ji eidama vėsiais požemio koridoriais. Lipdama laiptais į viršų, vos nesuklupo. Sustingę kaulai vis dar atsisakė dirbti. Laimei, Eleną sekantis vyras buvo malonus ir tylėdamas padėjo merginai atsitiesti.
