"Stalino saulė švietė taip skaisčiai, bet Lietuvos mėnulis galėjo suspindėti ryškiau".
1951 metais okupuota Lietuva vis dar negali susitaikyti su ką tik praūžusio karo pasekmėmis. Nutilus kulkosvaidžiams, vienuoliktokai žengia į paskutinių metų "Gau...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Šakių siaurose gatvelėse dar degė silpna žibintų šviesa, kai dvi poros kojų palengva žingsniavo sušalusiu žvyru. Atslinkęs vėlus vakarus atnešė žvarbią šalną, prie pusplikių Elenos kojų kaip vijoklis glaudėsi nuožmus šaltis, o susivėlusius šviesius plaukus sušukavo baltas šerkšnas. Vis labiau skaudėjo dantis nuo nesiliaujančio kalenimo, bet namai buvo dar toli. Elena sau mintyse prisiekė daugiau nesišlaistyti iki sutemų, kad netektų dar kartą kentėti minusinės temperatūros išbandymų, bet ko tik nepadarysi dėl mokyklos šokių vakarų, ypatingai po kurių galima džiaugtis Motiejaus palyda namo.
Jiedu dar ilgai tramdė juoką dėl įsiplieskusio ginčo tarp Danieliaus ir to niekam nežinomo karžygio. Mokytojai nepatikėjo Elenai mestais kaltinimais dėl skausmingo pliaukštelėjimo į žandą, todėl jos šokių partneriui teko gėdingai palikti salę. Tuo tarpu Danielius spėjo dingti kaip į vandenį, o kulminaciją įgavęs renginys buvo nutrauktas. Nusivylę žmonės mėgino visaip įkalbinti muzikantus pagroti bent jau paskutinę valso melodiją, tačiau mokytojai ir tuos išgrūdo lauk. Vaikinų pirktos raudonos, iš satino kaspinų padarytos rožės, taip ir liko nepadovanotos.
Elena negalėjo nustoti smalsavus, ar vieną jų Motiejus dabar laiko pasislėpęs kišenėje. Jei taip, kam ją norėjo įteikti? O gal verčiau nuogąstauti, ar šokių vakaro gale ją, į tą pavydėtinai nuostabią suknelę, būtų įsisegusi Danguolė?
„Išmesk tai iš galvos, Elena. Gal pats Dievas padarė paslaugą nutraukęs šokius, jog nereikėtų degti iš nusivylimo negavusi rožės" — įtikino save nurimti. Svarbiausia, kad Motiejus sugrįžo pas ją, nuoširdžiai atsiprašė dėl bjauraus elgesio ir dabar namo lydi ją, o ne Danguolę.
Pasiekus tiltą, už kurio nakties juodumoje stovėjo Elenos namas, Motiejus sustojo. Apglėbęs turėklus, įsižiūrėjo į tekantį Siesarties upelį. Mergina jau buvo beveik sušalusi į ragą, bet mintis dar ilgiau pabūti su draugu ją šildė. Atsirėmusi į klibančius tilto turėklus, ji užsimerkė ir įsiklausė į raminančius čiurlenimo garsus.
— Pamenu kaip šiuo tiltu su tėvu sprukome, kai vokiečiai padegė miestelį. Žmonės grūdosi, lipo per galvas, kad tik galėtų išsigelbėti. Štai aš čia stoviu ir jaučiu kaip atsiveja dar viena nelaimė.
— Nekalbėk taip, — Elena norėjo sutramdyt Motiejaus niūrias mintis, nors puikiai žinojo, kiek skausmo jis patyrė. Sunku pradėti žvelgti į pasaulį kitu kampu. — Mes ištversime. Plaks, daužys, dirs odą, bet taip buvo visada. Tokia ta lietuvio dalia.
— Bet ar nenusibodo? Norisi padaryti kažką, apie ką žmonės kalbėtų po daug metų. Kad tave prisimintų, supranti? Minėtų geru žodžiu, sakytų „Sėskitės, vaikai, privalote išgirsti istoriją apie Motiejų Karalių — Lietuvos didvyrį".
— Taip, — šyptelėjusi pritarė. — Būtų nuostabu.
Motiejus taip pat plačiai nusišypsojo ir pažiūrėjo į Eleną. Jie stovėjo šonu vienas į kitą, beveik susiglaudę. Vaikino riestos nosies galiukas beveik lietė išbalusi nuo šalčio Elenos skruostą. Jo dėmesį patraukė šerkšnu pasidengusios merginos plaukų sruogos. Išsitraukęs iš šiltos kišenės ranką, Motiejus švelniai palietė vieną jų. Pirštais žemyn nutekėjo ištirpusio ledo kristalėlio lašas. Nusijuokęs iš savo nesuvokiamo elgesio, pro praviras lūpas išleido garą.
