"Stalino saulė švietė taip skaisčiai, bet Lietuvos mėnulis galėjo suspindėti ryškiau".
1951 metais okupuota Lietuva vis dar negali susitaikyti su ką tik praūžusio karo pasekmėmis. Nutilus kulkosvaidžiams, vienuoliktokai žengia į paskutinių metų "Gau...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Kokia prasmė bėgti? Kas jo laukia kelio gale? Tiesa, su kuria negalės susitaikyti? Namai, kuriuose laukia miegantis tėvas, nusvirusiomis rankomis siekiantis kažkur nusiridenusio samanės butelio? Tyla, kuri baisesnė už bet kokį triukšmą. Jau geriau jos nebūtų, geriau tegu tėvas nemiega, o iš visų plaučių plėšia ilgesingą dainą, su kuria Lietuvą palieka traukiniais išvežami tremtiniai. Tada Danielius galėtų nukreipti mintis. Jis stengtųsi nutildyti girtaujantį tėvą, o tai užtruktų labai ilgai, kas padėtų vaikinui užmiršti, ką patyrė Danguolės namuose. Bet štai ir vėl jis viską prisiminė. Geriau ten nebūtų ėjęs. Ir kodėl jam prisireikė pamatyti bendraklasę? Reikėjo iš karto eiti namo, o ne sutikti pasivaišinti arbata. Tai įrodo, koks esi bejėgis prieš Dievo valią. Aukščiausiasis visada padarys taip, kad nepabėgtum nuo savo praeities šešėlių.
Jie sugrįš su didesne tamsa.
Danieliaus trobelėje nedegė šviesa. Tėvas, retkarčiais juokingai užspringdamas, griausmingai knarkė. Įžengęs į nedidukę virtuvėlę, Danielius paspaudė jungtuką, bet lempa neįsijungė.
— Šūdas... — susinervino.
Elektra dingo visuose namuose, o kur rasti degtukus, nežinojo. Vis dar naiviai spaudinėdamas jungtukus, Danielius atsargiai dėjo koja po kojos, kad tik neužkliūtų už tėvo pamestų daiktų. Pasiekė savo kambarį, kuris greičiau priminė skurdžią kameros vienutę, negu jaukų paauglio kampelį. Vaikinas nusiminė pamanęs, kad šiuose apgailėtinuose namuose trūksta moteriškos rankos. Tėvo sesuo vengia užsukti čia, jai atsibodo brolio nuolatinis gėrimas, apsileidimas ir nesusikalbėjimas su juo.
Danielius tik po kelių minučių suprato, kad įsivyravo nesmagi kapų tyla. Štai ir tas nejaukumas. Jam atrodė, kad iš visų pusių jį apsupusios blogosios dvasios, pasiruošusios pasiimti su savimi. Vaikinas neatsiminė, kur padėjo rožančių. „Tėve mūsų, kuris esi Danguje... Tebūnie šventas Tavo vardas... Teateinie Tavo Karalystė..." — stengėsi nuvyti jį puolančias mintis apie artėjantį galą. Tėvas vis dar tyli, nesigirdi net lengvo šnopavimo.
Bet tada pasigirdo žingsniai. Tamsoje Danieliui atrodė, kad netrukus išnirs pats nelabasis. Vaikinas užsimerkė. Jo kaktoje susikaupė šalti prakaito lašeliai. Visas jo kūnas staiga atšalo kaip apkamšytas sniego patalais.
Ir iš kažkur nušvito šviesa. Atsimerkęs Danielius pamatė priešais save stovintį tėvą, nusitaikiusį į sūnų ginklą. Nei vienas jų nesiryžo prabilti pirmas, o girto vyro akys degė iš įsiūčio. Danielius garsiai nurijo gerklėje užstrigusį baimės gumulą.
— Teesie Tavo valia, kaip Danguje taip ir žemėje...
Tai nebuvo Danieliaus balsas. Jo lūpomis kalbėjo kažkas kitas.
— Ką tu čia kalbi? — nenuleisdamas šautuvo paklausė tėvas.
— Galit nužudykit mane, bet mūsų visų jūs nesunaikinsite...
