"Stalino saulė švietė taip skaisčiai, bet Lietuvos mėnulis galėjo suspindėti ryškiau".
1951 metais okupuota Lietuva vis dar negali susitaikyti su ką tik praūžusio karo pasekmėmis. Nutilus kulkosvaidžiams, vienuoliktokai žengia į paskutinių metų "Gau...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Nors Elena jau porą valandų klūpėjo prie masinės užkasimo vietos apžėlusiame lauke, negalėjo iš galvos išmesti šiandiena kilusio baimės jausmo ir to ligoto Motiejaus veido. Tarp jo ir kukliosios naujokės Danguolės tikrai kažkas dėjosi, tačiau dar nebuvo galima suprasti, ar tai tik žavi, tyra draugystė, ar nieko neišmanančių vaikų kišimasis į politinius reikalus. Faktas lieka faktu, vakarykštis bendraklasių apsilankymas KGB rūmuose neapsiėjo be pasekmių. Motiejui buvo liepta grįžti namo ir prisirakinti prie lovos, kol pasitrauks skausmingi negalavimai. Dėl to Elena pradėjo dar labiau nerimauti, juk Danguolė visko taip paprastai nepaliks ir slaugys vaikiną, taip stumdama senąją Elenos ir Motiejaus draugystę tolyn.
Sėdėdama ant mirtimi dvelkiančių žemių, iš kišenės išsitraukė akmenuką. Jau anksčiau ketino jį atnešti, bet nedrįso. Ateiti čia reikalavo daug drąsos, o šiuo momentu jos tikrai neturėjo. Pažvelgusi į delne suspaustą širdelės formos akmenuką, mintyse perskaitė Tamaros vardą ir padėjo prie kitų, kuriuos atnešdavo savo draugų žydų gedintys artimieji. Suprato nesanti viena, išsiilgusi kadaise klestinčiame miestelyje gyvenusių žydų, bet negalėjo garsiai apie juos kalbėti. Dabar Lietuvą blaško kiti svetimi vėjai, tad kas žino, gal netrukus ir pati čia atguls.
Kai miestelyje karo metais prasidėjo įtartini dalykai, Elena nieko kito nedarydavo, tik klausydavosi tėvų paslaptingų pokalbių. Suprato, kad geriausiai draugei Tamarai gresia pavojus, todėl sučiaupusi lūpas ilgam nutilo. Žinojo, kad mergaitė laukia Elenos, stoviniuoja po langais su pavojų keliančia Dovydo žvaigžde, bet bijojo susidurti su žydukės žvilgsniu, kuriame buvo galima pamatyti mirtimi atsiduodančią ateitį. Tėvas taip pat uždraudė kalbėtis su žydais, o pamačius juos, nusisukti. Septynmetė Elena negalėjo susitaikyti su tokiu griežtu paliepimu, užsidariusi savo kambaryje ilgai mąstė, kaip galėtų pasimatyti su drauge ir paklausti, kaip Tamara jaučiasi.
Apie šį įvykį nemėgo galvoti. Iki dabar stengėsi nustumti į tolimiausius prisiminimų kampelius. Lemtingosios dienos išvakarėse, išsliūkino iš namų ir nubėgo centrine gatve ieškoti Tamaros. Nereikėjo ilgai laukti, nes mažoji žydukė tykojo prie medinių vartelių ir plonu balseliu pasakė draugei:
- Elena, ateik!
Tačiau žydraakė bijojo. Puikiai žinojo apie išskirtinę padėtį, o tuo metu kaip tik galvoje nuaidėjo tėvo paliepimas.
- Negaliu, Tamara.
- Tada pasakyk man, kas su mumis bus? Kur mano tėvelis?
Girdėjo dvi versijas, kur dingo žydai vyrai. Vieni teigė, kad jie išvežti dirbti į Kulautuvą, o antri - kad nužudyti. Tamarai to atskleisti negalėjo, kadangi bet kokia žinia privertų pulti į ašaras.
