Gaudesys (BAIGTA)

XXV

Vasario šešioliktoji atėjo saulėta ir šilta. Nors visą savaitę vaikai nuo mokyklos personalo bei nuo kitų įtariai šniukštinėjančių priešų, stengėsi kuo labiau nuslėpti apie Prūseliuose keliamą šventę, bet būtent šią dieną tai padaryti buvo sunkiausia. Laimė lipo per viršų, užvaldė šypseną ir tviskančias iš nekantrumo akis. Joks Merčaitis nesugadins nuotaikos. Tai kas, kad jis uždraudė vienuoliktokams pasitikti paskutines šimtą mokslų dienų, bet jaunatviškos sielos galingesnės. O Lietuvos nepriklausomybės diena negali praeit taip paprastai ir nepaminėta.

Ir visgi, Danguolė jautėsi kitaip.

Neklausė klasės mergaičių, tauškiančių apie būsimo vakaro linksmybes. Vimdė nuo Elenos kalbų apie Motiejaus pažadą atsiimti už rožių valsą. Visko tiesiog per daug. O tą perteklių dar labiau pablogino į klasę įėjęs Danielius, iš karto akimis susiradęs Danguolę. Nusuko galvą į lango pusę. Niekaip savęs nesuprato, pyko ant jo ar ne. Juk nebuvo už ką. Vaikinas kaip tik padėjo, atskleidė visas kortas, bet... Tai ne taip paprasta. Reikėjo laiko.

O šiomis dienomis laikas buvo ne jų rankose.

Visą dieną jautėsi kaip ne savame kailyje. Į kiekvieną klausimą dėl vakaro atsakydavo miglotai, o kai jis atėjo, net nesusigriebė, kaip pasiaiškins tetai ir išmuks į Prūselius. O gal net neiti? Ko ten pasiges? Danielius ir toliau spoksos kaip prasikaltęs šunytis, o Karaliai kiaurą naktį neatlips vienas nuo kito.

Bet ar Martynas būtų to norėjęs? Liūdėti Vasario šešioliktąją? Dieną, kuri privalo atgimti?

Pasiryžo veikti. Nieko nesakiusi tetai pasiskolino dviratį. Jei ir kada privalo nuryti visas blogiausias emocijas, tai tik šiandien. Bent jau dėl mylimo brolio.

Nustebo, kad Prūselių kultūros namuose dar nebuvo nei vieno vaikino. Bendraklasės nesmagiai šnekučiavosi. Į salę įėjus Danguolei, stojo tik dar nejaukesnė tyla.

- O kur berniukai? - paklausė.

- Nežinome, - kartojo visos. - Žadėjo pasirodyti, o jų vis nėra.

Ne juokais susikrimto. Priėjo prie į juodumą rodančio lango. Ten, Šakių pusėje, ramu. Jei jau būtų ką nors sugalvoję, tai tik su daug šviesų ir triukšmo. Bet kur jie? Kur Danielius? Nelinkėtų jam nieko blogo, nors ir kaip pasiklydo savo jausmuose, tačiau, Dieve Brangus, kad tik jam viskas būtų gerai.

- Ei? - nejučia iš pasalų išniro Elena. - Ar galime pasikalbėti?

Linktelėjo. Gražuolė prisigretino prie lango. Abi kartu žiūrėjo į apsiniaukusį dangų.

- Taip ir netapome draugėmis, - pasakė tai labiau kaip faktą, o ne apgailestavimą. - Klausyk, pradžioje tikrai pavydėjau, kad pelnei Motiejaus palankumą. Nesupratau, kas ten įvyko ir, šiaip, bjauriai elgiausi...

- Prisimenu, - sumurmėjo. Ko jai reikėjo?

- Bet po to sužinojau apie Martyną.

Danguolė staigiai pasisuko į ją. Negali būti! Tik ne jai tai žinoti!

- Nusiramink, - patikino. - Dėl to neprivalai jaudintis. Niekam nesakysiu. Man pasidarė ramiau, kad tai ir buvo toji priežastis, kodėl patraukei Motiejaus dėmesį, - šyptelėjo. Kad ir kaip Elena stengtųsi kalbėti maloniai, nesisekė. Tegu greičiau dingsta.

- Viskas gerai, - atkirto. - Nesikesinu į tą tavo Motiejų. Gal kažkiek jis man ir patiko, - gailiai atsiduso. - Bet Karaliene tapsi tu, - pažvelgė į Eleną, kuri nuo tokių žodžių vos laikėsi ant kojų.
 
Ir tuomet kaimo salę užgriuvo pavėlavę vaikinai. Džiaugsmingas šurmulys užvaldė šventišką salę. Visu garsu įjungtas radijo imtuvas pasigavo dainas transliuojančią stotį. Danguolė iš šono stebėjo, kokie visi neįtikėtinai laimingi, pasiruošę siaust iki išnaktų, kol pirmieji ryto spinduliai pabudins snieguotą žemę. Motiejus, viena ranka apsuko Zinaidą, o su kita prisiglaudė Eleną. Vygandas, tolyn nusviedęs paltą, pribėgo prie Emilijos. Danielius, kurį laiką droviai pastovėjęs tarpduryje, nusijuokė iš netikusio Vykinto bandymo atsitūpus ištiesti kojas ir jas kas sekundę keisti po vieną, todėl ir pats pabandė atkartoti.

Pasijuto vieniša. Bet tą vienišumą susikūrė pati. Juk galėjo prie bet ko prisidėti, nieks nebūtų atstūmęs. Ar nepriprato prie klasės? Gal ir taip.

Nebenorėjo čia būti. Greitai išbėgo į lauką, tačiau be reikalo skubėjo. Niekas ir nesivijo. Apsižergė dviratį bei patraukė Šakių link. Prarijo tamsa. Buvo gera. Tamsa nereiškė nieko. Nei gero, nei blogo.

Bent jau kol kas.

— Su Vasario šešioliktąja, Martynai.

Žadėjai laisvę tu parnešti
Kartu su žydančia svaja,
Sakei dainuosi su Tėvyne
Bet palūžai kelio gale.

Žydės vėl obelys ir kriaušės
Rasotus langus šluostys jos
Ir vis dar tavęs lauk sugrįžtant
Ir laisvės parneštos brangios

Tau liūdną dainą ošia šilas
Tau gėlės puošiasi rauda
Tau kapas karžygio supiltas
Prie kryžiaus aš klūpiu nakčia