"Stalino saulė švietė taip skaisčiai, bet Lietuvos mėnulis galėjo suspindėti ryškiau".
1951 metais okupuota Lietuva vis dar negali susitaikyti su ką tik praūžusio karo pasekmėmis. Nutilus kulkosvaidžiams, vienuoliktokai žengia į paskutinių metų "Gau...
Oops! Bu görüntü içerik kurallarımıza uymuyor. Yayımlamaya devam etmek için görüntüyü kaldırmayı ya da başka bir görüntü yüklemeyi deneyin.
Danielius pats nežinojo, kodėl čia atėjo. Nors kelias iki Danguolės tetos namų buvo tarytum klotas stiklo šukėmis, bet jam būtinai reikėjo ją pamatyti — norėjo įsitikinti ar Motiejus smūgis už bendraklasės tariamą kančią buvo pelnytas. Galbūt jai viskas gerai ir be reikalo tas karštakošis spirga iš įniršio kaip velnias pamatęs kryžių. Tačiau Danielius ant bičiulio už šiandienos konfliktą nepyko. Yra kita priežastis, kuri dar iki šiol neleidžia sugyti praeities žaizdai. Nenorėjo pripažinti, kad jaučia Motiejui pavydą, juk tai neatleistina nuodėmė, verčiau drįstų apkaltinti garbės susigrobimu ir nedraugišku vienuoliktokų slaptosios grupuotės perėmimu. Kaip Motiejus galėjo pamiršti, kad būtent Danieliaus dėka jis atsidūrė šiame uždariame kovotų rate? Niekas kitas nepametėjo idėjos sukurti revoliuciškos, nors ir nepretenzingos, komandos, mokykloje talkinančios partizanams?
O ko gi dar galima tikėtis? Gal Motiejus iš prigimties linkęs laimėti ir būti dėmesio centre? Jau vien pavardė viską pasako. Danielius nepatekintas papurtė galvą. Jiedu su Elena tobulai tinka vienas kitam.
Klajojimas vėlų vakarą svetimų namų link jam priminė atsišaukimų misiją. Tik šį kartą Danielius nesislapstys, o nusiėmęs kepurę pasirodys visu gražumu savo išgelbėtojai ir jos tetai. Languose kaip tik plieskė šviesa, todėl vaikinas sukaupęs visą drąsą tris sykius pabeldė į duris. Kaip ir reikėjo tikėtis, niekas neskubėjo įsileisti svečio. Vaikinas dar kartą ketino patuksenti, bet tik prilietus pirštus prie medinių durų paviršiaus, jas atvėrė stambi moteriškė. Danguolės teta. Ją jau buvo matęs tą liūdną naktį, kai pargabeno leisgyvį merginos kūną.
— Ko tau čia, bernioke? — su didžiausiu pasipiktinimu užklausė vaikiną. Danielius tikėjosi bent šiek tiek padėkos, tačiau ši moteris toli gražu nebuvo nusiteikusi maloniam elgesiui. — Ar ne aiškiai pasakiau, kad daugiau čia nekeltum kojos?! Nenoriu, kad mano dukterėčia būtų su tokiais kaip tu!
Ji norėjo uždaryti duris, bet Danielius užkišo koją. Jam jau iki gyvo kaulo nusibodo agresyvūs žmonės, kurie tik ir tetrokšta elgtis su vaikinu kaip su pastumdėliu.
— Aš tik noriu pasimatyti su Danguole, — pareiškė.
— Ar dar per mažai ją nuskriaudei?!
—Nuskriaudžiau?! — išsižiojo jis. — Aš ją išgelbėjau!
Teta iššiepė savo sukirmijusius dantis.
— Nenoriu, kad mūsų miela ir švelni Danguolė kištųsi į tokius nusikaltimus, kuriuos darote jūs! Dar sykį nekartosiu — apsisuk ir keliauk lauk, antraip... — neužbaigė sakinio ir leido Danieliui susiprasti pačiam.
