"Stalino saulė švietė taip skaisčiai, bet Lietuvos mėnulis galėjo suspindėti ryškiau".
1951 metais okupuota Lietuva vis dar negali susitaikyti su ką tik praūžusio karo pasekmėmis. Nutilus kulkosvaidžiams, vienuoliktokai žengia į paskutinių metų "Gau...
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Buvo jau vėlus spalio vakaras, kai palikęs draugus Motiejus išbėgo pravėdinti galvą. Turbūt nuo to ilgo gulėjimo lovoje vaikinas visai iškvėšo, jam žūtbūt reikėjo pabūti vienam, su savomis, beprotiškomis mintimis. Iškvėpęs trečią šlykščių cigarečių dūmą, Motiejus stipriai užsikosėjo. Jam kėlė bjaurastį ne tik kartus tabakas, bet ir priešais Tarybų rūmus stūgsantis garbingojo tautų vado paminklas. Šviesiaplaukis jau seniai troško nuskraidinti jo galvą nuo postamento ir keikėsi neturintis tam dinamito. O juk buvo tam tinkama proga, dar anksčiau netoli miestelio pūpsojo kalnai sprogmenims pasigaminti tinkamų medžiagų. Liko tik vienintelė išeitis kaip galėtų išniekinti šią vėžį varančią skulptūrą. Rankose tvirčiau suspausdamas raudonų dažų kibirėlį, vaikinas greitai, nuolat stabtelėdamas prie klevų kamienų ir vengdamas gatvės žibintų apšvietimo, prisėlino arčiau Stalino monumento. Ji taip pat buvo ryškiai apšviesta, bet paėjus į šešėlį, Motiejus vikriai išsitraukė kišeninį peiliuką ir įbedė į skardinę dangą. Pro siaurą plyšelį pradėjo skverbtis raudona čiurkšlė.
Dabar tikrai būtų pavertusi draugų pagalbą, pagalvojo jis. Tačiau tie nedorėliai patys prisiprašė būti nepriimtais į šį Sąjungos vadovo atvaizdo išniekinimą. Motiejui buvo sunku palypėti aukščiau, kad pasiektų betonuotą galvą. Retkarčiais linguojantis kibirėlis prapildavo vieną kitą lašą, bet išmurgdymui liko sočiai. Vaikinas pergalingai iškėlė dažus į viršų, o tada palengva pradėjo pilti kruvinąjį dušą ant Stalino skulptūros.
Nors ir rizikavo būti pričiuptas teisingųjų komunistinių pareigūnų, nušokęs žemyn, vaikinas sustojo apžiūrėti savo sukurto meno. Niekas kitas negalėjo labiau puošti miestelio centro už kruviną Stalino galvą. Štai kaip vaitos Sąjungos vadovas, kai savo kailiu pajus galingą, tironišką kultą šluojantį, lietuviską kirtį.
„Jei tik turėčiau fotoaparatą, išsaugočiau šią akimirką ir prisiminčiau ją amžiams", negalėjo atsigrožėti Motiejus, o paskui vis labiau tolo nuo savo išdaigų objekto.
Tiksėjo devinta valanda vakaro, o raudonomis dažų dėmėmis apsitaškęs Motiejus neskubėjo grįžti namo. Ne vien dėl to, kad pyko ant Vygando ir kirmyti su juo vienoje patalpoje būtų bausmė. Juk lėkė paskutiniai mokslo metai, kas žino, į ką po to įtrauks likimo sūkuriai. Vaikinas pamanė, kad pats laikas pristabdyti vadžias ir atidžiau įsiklausyti į įvairiausius mylimo miesto ūžesius, įsižiūrėti kaip ant namų krenta stulpų šešėliai, užuosti kaip magiškai atslenka rudens pirmojo sniego žvarba. Sunku patikėti kaip greitai miestas sugebėjo pakilti iš vokiečių kariuomenės paliktų griuvėsių. Atrodo, tarsi pats Dievas vienu mostu atgaivino žuvusį kraštą, prikėlė kare kritusius kovotojus, sugražino jų artimuosius. Iš kur visi šie žmonės, dabar ramiai vakarieniaujantys prie šeimos stalo? Ar gi ne čia, prieš septynerius metus, klestėjo žydų bendruomenė?
Vieni žmonės keičia kitus. Motiejus patikino save, kad po metų miestelio nedorėlio titulas atiteks kitam drąsiam "Gaudesio" mokyklos jaunuoliui. Ir taip bus visada, kol kas nors sugebės išgydyti tą sovietinį virusą.
