"Stalino saulė švietė taip skaisčiai, bet Lietuvos mėnulis galėjo suspindėti ryškiau".
1951 metais okupuota Lietuva vis dar negali susitaikyti su ką tik praūžusio karo pasekmėmis. Nutilus kulkosvaidžiams, vienuoliktokai žengia į paskutinių metų "Gau...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Ant lovos krašto prisėdusi Danguolėjau ištisas valandas bandė įsiūlyti Motiejui vištienos sultinio, kol šis visiškai atšalo ir tapo nieko vertu. Švelniais piršteliais perbraukusi vaikino kaktą, susiraukė. Oda skleidė tokią šilumą, kad prie kūno panorėtų prisiglausti visos miestelio katės, o plaukai, kuriuos jau seniausiai reikėjo apkirti, buvo šlapi ir sulipę. Kas kelias valandas mergina priversdavo Motiejų atsisėsti ir pakelti rankas, kad galėtų pakeisti šlapius marškinius, kuriuos Danguolė ketino neštis namo ir išskalbti. Priversdama draugą išprakaituoti pakilusią temperatūrą, skatino ne tik pasveikti, bet ir paklibinti jau seniai sustingusias jausmų stygas.
Vaikinas nežinojo ar dėl karščio, kurį skleidė gripas, prisigalvojo kvailų dalykų, ar šis puikus žmogus, neapleidžiantis sunkiu laikotarpiu, tikrai gali užpildyti tą tuštumą, kurią paliko Danguolės brolis. Tačiau kažkuri širdies kertelė jam neleido, netgi nenorėjo leisti vėl pradėti pasitikėti aplinkiniais, o tuo labiau įsileisti į sielos gelmes.
Ir tik per mano bukumą ji paklius į saugumo aštriai nudilintus nagus. Privalau jai tai pasakyti... nesugebėdamas niekuo užglaistyti kaltės, galvojo Motiejus.
Tačiau kaip visuomet, kai pagaliau sukaupta drąsa norėjo prasiveržti pro kosėjančią burną, plačiai atsidariusios durys pranešė apie Vygando sugrįžimą.
— Oi, — nustėro užklupęs pusnuogį, varganai atrodantį kambarioką ir priešais jį stovinčią Danguolę. — Ar tave paslapčia žavi numirėliai? — nejaukiai dirstelėjo į pavargusią bendraklasę.
— Kol tu bimbinėji gatvėse, aš slaugau tavo kambario draugą, — linksmai nusijuokė mergina, visai nekreipdama dėmesio į tai, jog Vygandas rankose nekantriai gniaužė popierėlį. Tai pastebėjo tik Motiejus, nors vaikinas nesuprato, ar tai išsiliejusio vaizdo padarinys, ar jis iš tiesų ima praregėti.
— Įdomu, ar tu tikrai jam pagelbėtum, sužinojus, kad...
— Užsikimšk! — tarytum girtas kaimo stuobrys suvaitojo Motiejus ir linguodamas nugara prisiplojo prie šlapių lovos patalų.
Vygandas tik nemaloniai pasikasė kaklą ir kaip jam ir pasiūlė ligonis, užsičiaupė. Vienintelė Danguolė suuodė kai ką slapto bei įdomaus, todėl po ilgų kančių aprengusi Motiejų, prisliūkino prie nuobodžiaujančio raudonplaukio.
— Nemeluosiu sakydama, kad įkyrus balselis verčia įdėmiau stebėti, kas vyksta. Po tardymo milicijoje, Motiejus lyg ieškojo manęs. Paklausyk, — delnu palietė neišvaizdaus vaikino petį. — Būtų geriau, jeigu jis man pats pasakytų tiesą. Tačiau jeigu yra kažkas, ką turėčiau žinoti, gali man atskleisti. Aš nepyksiu. Prisiekiu.
Neramiai kinkuojant koją, kuri beveik buvo prigludusi prie Danguolės pėdkelnių, Vygandas atsiduso. Ji per daug gera ir tyra, kad kentėtų. Jei pasakysiu, kad Šitkovas turi jos eilėraštį, galbūt spės apsisaugoti arba sukurti melagingą istoriją, kol saugumas neišspardė Danguolės namų durų.
