Gaudesys (BAIGTA)

XVIII

Visi sėdėjo ratu ant žemės. Danielius ir Danguolė vėlavo, o tai kėlė įtarimą, kad vakarykštė naktis jiems buvo nesėkminga. Labiausiai dėl to krimtosi Motiejus. Jis nepaisė raminančių Elenos žodžių, neva draugai užsivėlino dėl kokių nors juokingų priežasčių, tik neramiai trypčiojo po visą mansardos kambarį ir dantimis kandžiojo degtuką. Kuomet Elena iškėlė versiją, kad nakties kelionė galėjo tuos du pernelyg suartinti, šviesiaplaukis visai pašėlo, tik nesuprato konkrečiai dėl ko - ar dėl draugų susikukavimo ar dėl per ilgo laukimo. Ne, Danguolės jis nepavydi. Turbūt visą šį laiką jis paprasčiausiai jautė pareigą ją apsaugoti, ko negalėjo padaryti dėl jos žuvusio brolio. O jeigu naujuoju jos sargybiniu taps Danielius? Kažkodėl Motiejus nenorėjo to leisti. Ar tik ne per didelis garbės troškimas užvaldė jį?

Vaikinas čia pat užsirūkė. Stebėjo kaip dūmai erzina Eleną, bet niekuo negalėjo padėti. Nusisukęs nuo snaudžiančių bendraklasių, Motiejus planavo bjaurią, į šuns dienas išdedančią pasitikimo kalbą vėluojančias draugams. Taip jiems ir reikia. Žinos kaip erzinti Karalių.

Pagaliau prasivėrė durys, bet į kambarį užėjo tik vienas Danielius. Saujelė vienuoliktokų net nuščiuvo išvydę suvargusį atėjūno veidą. Juodi ratilai po akimis išdavė apie bemiegę naktį. Po to sekė vienintelis klausimas - kur Danguolė.

- Man garsiai paklausti, ar teiksiesi pats prisipažinti? - iš pasalų užklupo Danielių. Motiejus suprato, kad draugužis nenori apie tai kalbėti, bet visi žinojo, jog paslapčių šioje grupuotėje negali būti.

- Grįžtant nutiko nelaimė, - tyliai kaip murkiantis katinas atsakė.

Danielius tikėjosi gauti nors kruopelytę paramos iš draugų, bet visi kaip plėšrūs vilkai laukė, kada galės į skutus sudraskyti viltį praradusį vaikiną. Labiausiai nagus galando Motiejus.

- Tęsk, - lėtai iškošė pro sukastus dantis, iš kurių kyšojo apkandžiotas degtukas.

- Nežinojome, kad ėjome užšalusiu ežeru. Danguolė įlūžo, bet man pavyko ją ištraukti. Ji dabar...

- Ar gyva?! - šį kartą suriko Elena.

Danielius kelis kartus užtikrintai linktelėjo, bet vos tik spėjo atsisukti į Motiejų, pajuto kvapą atimantį smūgį į veidą. Parkritęs ant žemės jis stengėsi sutramdyti ašaras. Jam tikrai skaudėjo, bet dėl Danguolės skausmas buvo didesnis.

- Jai viskas gerai, - vargiai išstenėjo vis dar įtūžusiam Motiejui.

- Jeigu būtų gerai, ji būtų čia atėjusi. Ar matai ją čia?! - pakėlęs už pakarpos surėkė į paraudusį veidą. - Danguolės čia nėra! Ir kas žino kaip ji jaučiasi dabar, jeigu apskritai dar ką nors jaučia!

- Motiejau, gal nurimk, tavo isterijos jai nepadės, - bandė išlikti šalto proto Vygandas.

- Bet padės man! MAN! - ir dar kartą numetė Danielius po kojom.