"Stalino saulė švietė taip skaisčiai, bet Lietuvos mėnulis galėjo suspindėti ryškiau".
1951 metais okupuota Lietuva vis dar negali susitaikyti su ką tik praūžusio karo pasekmėmis. Nutilus kulkosvaidžiams, vienuoliktokai žengia į paskutinių metų "Gau...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Čaižiai karksinčios varnos ir pavojingai išsiraičiusios medžių šakos šią naktį buvo saugus prieglobstis. Šelmiškai plakančios širdys negalėjo sulaukti, kada išmuš vienuolikta valanda ir ateis metas įsibrauti į elektrinę. Danieliaus kruopščiai atrinkta įstaiga turėjo tai, ko vaikinams dabar labiausiai reikėjo - rašomosios mašinėlės. Su ja vaikai galės kurti atsišaukimus, kuriuos platins mokykloje bei visame miestelyje. Motiejui iš susijaudinimo virė kraujas, jau seniai juto, ką reiškia rizikuoti savo kauliu. Tačiau lauktas vaisius būna saldesnis ir atperka sunkias pastangas. Žinojo, kad Danielius ne kvailas, elektrinės surengtas apiplėšimas privalo pasisekti.
Trys vikrūs šešėliai vienas po kito prisiartino prie juodumoje skendinčio pastato. Pasislėpę už krūmų, vaikinai delsė ir suprato, kad šviesa lange dar greitai neužges.
- Po paraliais, ten turbūt sargas, - stebėdamas už lango sėdintį vyrą nusikeikė Motiejus ir tėškė šalin skrybėlę.
- Ką dabar darysime? Atsisakysime? - nerimavo raudonplaukis Vygandas, bet Motiejus jį užtildė.
- Jūs likit čia, o aš apeisiu pastatą.
- Tu idiotas, gal sargai ir lauke tyko! - draugai ne juokais įsibaimino beprotiškų jo užmojų.
- Aš sėlinsiu palei krūmus, - tyliai tarė ir nuropojo tolyn.
Kas galėjo pamatyti, kad nustojus veikti elektrinei, joje vis tiek virė gyvenimas. Motiejus keikė visus iš eilės - šakas, pasipainiojančias po keliais, rudens šaltį ir ypač tuos sargus, nuobodžiai besisūpuojančius ant kėdės ir apsimetančius, kad nuoširdžiai budi ir saugo pastatą.
Tik nutolęs nuo vaikinų, suprato kaip stipriai bijojo tamsos. Šis nerimas sugražino karo metų atsiminimą, privertusį aikčioti iki šiandienos. Ir dabar pamena tą lemtingą naktį, kai vos neprarado motinos. Jei nebūtų pro šalęs važiavęs dviračiu ir nebūtų išgirdęs moters riksmo, turbūt mamytė gulėtų kapuose. Nubėgo pažiūrėti į krūmų tankmę, o ten apgirtęs vokiečių kareivis įsismaginęs prievartavo motiną. Iš siaubo sustingęs berniukas ėmė klykti, o kareivis išsigandęs, kad atbėgs visas kaimas, dėjo į kojas. Apie tai dabar niekas nekalba, turbūt nežinotų net ir ką pasakyti, kaip paguosti, o gal metai sugebėjo užglaistyti šitą tragediją.
Kodėl būtent dabar apie tai galvoju, nesuprato jis. Net jei mūsų okupantai ir nėra vokiečiai, viskas, ką darau šią minutę, yra atpildas ne tik už mano motinos kančias, bet ir už visų nukentėjusius artimuosius, piktdžiugiškai pagalvojo ir, radęs langą, už kurio nesimatė nei gyvos dvasios, pribėgo prie jo. Nustebusios akys negalėjo patikėti, priešais gulėjo nuostabi rašomoji "Neauman Idealb" mašinėlė. Deja, skubėti buvo per daug pavojinga, todėl parkrito po langu ir nutarė dar palaukti keletą minučių šešėlyje.
Krūmuose pastebėjo savo draugus. Iškėlė nykštį, rodydamas, kad viskas gerai. Vaikinai privalėjo dingti iš čia ir vėliau susitikti buvusios, dar prieš karą stovėjusios, gimnazijos sode.
