Gaudesys (BAIGTA)

XXVI

Išėjai rytą, laukams puošiantis šerkšnu.
Maniau grįši, kai obelys puošis aukso rūbu.
Kasnakt aš rankas sudėjus meldžiuos,
Kad pasirodytum dar gimtuos kraštuos.

Ten vaikystė mūsų lyg sapnas saldus,
Išgyventi metai ir medus skanus,
Kaitri saulė, maudynės po šiltu lietum,
Po žydru Zanavykijos dangum.

Danguolė užvertė galvą į viršų. Net užsimerkus sunkiai galėjo taip stovėti. Nesupratusi kodėl, nusišypsojo. Gal pagaliau atlėgo? Lengvas įtūžis dėl Danieliaus atgailos, pranyko? Nepyko ant jo. Nebe. Neverta. Reikės būtinai šiandien pasakyti jam tai. Prieiti, draugiškai nusišypsoti, apkabinti. Taip, tikrai! Gal net ne tik jam ištarti gražius žodžius? Ir Motiejui norėtų pasakyti, kad dėl Martyno mirties jis nekaltas. O Elenai, jog gal metas tapti draugėmis? Jau pats laikas versti naują puslapį. Kiek dar metų gyventų save naikinančiame gedule?

Išsukus iš Giedručių, gatvėje nuvilnijo nuostabos šūksniai. Danguolė susiraukė. Pradėjo minti greičiau. Žmonės kaip išprotėję bėgiojo iš visų pusių vandentiekio bokšto link. Lėkė net iš plynų apsnigtų laukų, ant pečių nešėsi vaikus. Čia jau buvo ne tik mokiniai. Keista. Ko visiems prireikė prie "Gaudesio" stovinčiame bokšte?

Privažiavusi arčiau, numetė dviratį šalin. Dairėsi pažįstamų veidų, bet veltui. Išgirdo, kad greta stovintis senukas nusijuokė. Smarkiai, kad net ištryško ašara. Vyras žvelgė į viršų. Pasekė jo judesiu ir pati, ranka prisidengusi nuo saulės, pakėlė akis į bokšto viršūne.

Ten, kur visuomet gracingai ir paniekinamai plevėsavo Sovietų Sąjungos vėliava, dabar žydrynę glostė Lietuvos trispalvė.

- Jie negali jos nuimti! Bokštas užminuotas! - išgirdo kalbant žmones.

- Kažkas naktį įsilaužė į bokštą ir nuplėšė sovietų vėliavą!

Pirmoji į galvą šovusi mintis - kur bendraklasiai? Kur draugai? Ir jų ieškojo ne tam, kad parodyt šį širdžiai mielą vaizdą.

Tai jų darbas.

Tik kur jie dabar?

Danguolė nubėgo į mokyklą. Besišypsančių mokinių minia vis dar neatsigrožėjo šiuo žygdarbiu, todėl glaudėsi prie langų. Ketino eiti į klasę, bet mokytojai visus nukreipė į aktų salę. Lipdama laiptais, dairėsi kur jie. Kur bendraklasiai? Negi jiems kažkas nutiko?!

Užklupo milžiniškas nerimas. Trūko oro. Kur jie?! Meldžiu, atsiraskit. Būkit ten. Būkit salėje.

- Ar matėt vėliavą?! - netilo kalbos apie nakties akibrokštą.

- Ar matėt ją?

- Įdomu, kada nuims?!

Danguolė salėje neskubėjo sėstis. Stovėdama dairėsi saviškių. Štai ten vienas. Ir ten. Bet ne tiek ir daug. Nei pusės nėra.

Laisvės sakalų čia nebuvo.

Prisėdusi pačiame gale, laukė bent kokių žinių. Gal jie tyčia neatėjo? Žinojo, kad kils sumaištis ir nesirodė? O gal kaip tik dabar vėl ką nors rezgė?

Į scenos vidurį įžengė Petras. Pasipuošęs nei bet kada labiau. Bjauriame veide šypsena plačiausia, kokią tik buvo kas matę. Nieko gero. Nuo to Danguolė savo širdies plakimą girdėjo net ausyse. Kur jie? Kur mano klasiokai? Neleiskit Petrui šitaip džiaugtis.

- Gerbiami "Gaudesio" mokiniai ir mokytojai, - iškilmingai kreipėsi nužvelgęs susirinkusiuos. - Šią naktį Šakių bendruomenę sukrėtė baisus nusikaltimas. Turbūt jau visi matėte, kad vandentiekio bokšto viršuje pakabinta fašistinė smetoniška vėliava! - jam tai pasakius, salėje kilo įvairios reakcijos. Vieni džiaugėsi, kiti apsimestinai pasipiktino.

Kur jūs? Ar jums viskas gerai?

- Tai įvykdę nusikaltėliai sulaikyti!

Viskas. Jų čia nėra.

Nėra.

Susiėmė už burnos, kad nepravirktų balsu. Jie nesužinos. Danielius nesužinos, kad nepykstu ant jo.

- Man jau seniai kilo įtarimas, kad vienuoliktos klasės mokiniai renkasi už bufeto, - toliau pergalingai kalbėjo devintokas. - Jiems buvo uždrausta rengti šimtadienį, tačiau jie vis vien jį surengė. Stebėjau jų elgesį, išsiaiškinau apie nelegalią, prieš tarybinę valdžią einančią "Laisvės Sakalų" organizaciją. Jų dėka iš "Gaudesio" buvo pašalinta gerbiama mokytoja Bronė Skulienė. Tai jie iškabino atsišaukimus Šakiuose ir kituose kaimuose! Tai patvirtino mano močiutė ir vieno iš vienuoliktokų giminaitė, - tai pasakęs Petras minioje susirado Danguolę ir išsišiepė. - O štai praėjusią naktį Motiejus Karalius ir Vygandas Būčys įsilaužė į vandentiekio bokštą! Tai tikrieji liaudies banditai, kuriems negalima trypti Lenino auklėjamos visuomenės! - karštai kalbėjo toliau.

Sulig kiekvienu žodžiu, Danguolės pulsas greitėjo. Suvokimas, kas ką tik buvo pasakyta, palengva žudė. Dar minutė ir nukris. Motiejus nesužinos, kad nekaltinu jo.

- Naktį buvo sulaikyti vienuoliktos klasės septyni vaikinai ir keturios merginos. Visi įtariami šio bjauraus protesto prieš tarybinę valdžią, dalyviais. Merginos, tiesa, būtų nepatekusios į malonę, tačiau jos neišsigando grasinimų ir nusikaltėliams nešė maistą. Tai išdavystė! Stalino saulės paniekinimas! - Petras net išraudo iš pykčio

Su Elena taip ir netapsime draugėmis.

- Jiems grasia įkalinimas. Netrukus bus išvežti į Kauną, o tada tolimesnėmis kryptimis kuo toliau nuo tarybinei liaudžiai ištikimų žmonių. Brangieji, nepasiduokime tokiems kenkėjams! Turime likti lojalūs tikriesiems išvaduotojams ir nusigręžti nuo fašizmo pasekėjų. Tik tada ateitis mums bus geresnė! Prašau visų paplokite! Paplokite tiems, kurie padėjo apsivalyti juo skurdo ir buržuazunio nacionalizmo! Nusikaltėliai, tokie kaip jie, trukdo siekti taurumo ir dorybės! Paplokime!

Salėje nuskambėjo griausmingi plojimai. Danguolę supykimo. Norėjosi ir vemti, ir verkti. Kūprinosi, slėpėsi už priešais sėdinčių vaikų, bet Petrui tai nesutrukdė. Jis laukė. Stovėjo kaip įkaltas ir nebyliai ragino.

Kilstelėjo drebančias rankas. Pro ašarotas akis buvo sunku įmatyti, bet buvo tuo tikra.

Jis to ir telaukė.

Kad ji paplotų.