"Stalino saulė švietė taip skaisčiai, bet Lietuvos mėnulis galėjo suspindėti ryškiau".
1951 metais okupuota Lietuva vis dar negali susitaikyti su ką tik praūžusio karo pasekmėmis. Nutilus kulkosvaidžiams, vienuoliktokai žengia į paskutinių metų "Gau...
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Šeštadienio rytą vienuoliktokės kaip vištelės suspito prie priekinio suolo. Vaikinai kaip visuomet užsiėminėjo savo slaptomis šunybėmis, lakstė koridoriais, planavo kurioms merginoms šokių vakarą įteiks raudoną, iš kaspino surištą rožę, tad abiturientės gražuolės turėjo laiko pasidalinti lūkesčiais, kuri gaus gėlę iš savo svajonių riterio. Danguolė klausėsi tiek vienos, tiek kitos mergaitės čiauškėjimo, tačiau pati kantriai tylėjo. Dar nebuvo tikra ar apskritai ateis į mokyklos šokius. O jei niekas nepakvies šokti ir teks pratūnoti salės kampe? To ji labiausiai bijojo.
Skraidydama padebesiais, ji aplink pirštą vyniojo šviesią garbanos sruogą. Įsivaizdavo esanti vienui viena. Negirdėjo kaip bendraklasės ją užpuolė klausimų lavina, nejuto ir baksnojimo į petį. Tik pagaliau krūptelėjo, kai priešais veidą kažkuri spragtelėjo pirštais. Danguolė nuraudo ir nuleido akis į suolą.
— Lažinuosi negali nustoti galvoti apie Motiejų, — tarytum šlapiu skuduru per veidą sudavė Zinaida.
Merginos patylomis nusijuokė. Švelnioji garbanė dar labiau susikrimto. Ar čia yra dėl ko juokauti? Ji jau norėjo atsistoti ir lėkti iš klasės, bet smulkutė, nuostabias duobutes skruostuose turinti Emilija, kumštelėjo tai pačiai šmaikštuolei į šoną.
— Ar tik ne tu pernai metais meilės laišką įdėjai į jo kuprinę?
Zinaida iššiepė geltonus dantis. Su tuo ginčytis negalėjo. Emilija savo akimis matė bjauria rašysena išspaustą meilės prisipažinimą. Motiejus buvo protingas ir dėl to iš tamsiaplaukės nesityčiojo.
Iš viso nekreipė dėmesio.
Danguolė nuvijo negandas šalin ir iš dėkingumo apdovanojo bendraklasę draugiška, vasarišku dvelksmu atsiduodančia šypsena.
— O aš manau mūsų karalius tikrai neabejingas Danguolei, — timptelėjo už garbanos Emilija. — Jūs tik atidžiau įsižiūrėkit, kaip akinamai žėri Motiejaus akys, kai jo akiratyje sukiojasi mūsų dangiškoji draugė. Net man pavydu darosi!
— Nesikuklink, mieloji. Motiejus bus šaunus jaunikis! — nesiliovė aidėti ausis kaitinantys mergaitiški balsai.
Visos nutilo, kai į klasę įžengė Elena. Smalsūs vienuoliktokių žvilgsniai pradėjo varstyti gražuolę nuo galvos iki kojų. Kalbos apie KGB rūmus ir juose kalinčią merginą nugriaudėjo kaip triukšmingas gaudesys. Sunku buvo suvokti kaip ji jaučiasi. Elenos išorė atrodė kuo puikiausiai tarsi besiskleidžiantis purpurinis lelijos žiedas. Tačiau vidus turėjo išgyventi kai ką siaubingo, sunkiai suvokiamo į saugumo akiratį nepakliuvusiam vaikui. Danguolė iš karto pastebėjo įsitempusius Elenos raumenis ir tą netikrą, dirbtinai išspaustą šypseną. Atsisėdusi į savo suolą, ji gniaužė prakaituotus delnus, negalėjo ties vienu tašku ilgai sulaikyti įbauginto žvėrelio žvilgsnio. Danguolei norėjosi prieiti ir nuraminti draugę, bet į klasę jau rinkosi pakiliai nusiteikę vaikinai. Garbanė stebėjo ar Motiejus bent užmes akį į Eleną.
