"Stalino saulė švietė taip skaisčiai, bet Lietuvos mėnulis galėjo suspindėti ryškiau".
1951 metais okupuota Lietuva vis dar negali susitaikyti su ką tik praūžusio karo pasekmėmis. Nutilus kulkosvaidžiams, vienuoliktokai žengia į paskutinių metų "Gau...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Klasėje buvo naujokė. Vienuoliktokai jau pačią pirmąją pamokų dieną pradėjo kuždėtis, kad ji, Danguolė - miesto mergaitė iš Kauno. Stebėjo kaip maitvanagiai, kada naujokė įėjo į klasę ir nesidairydama, net su niekuo nepasisveikindama, patraukė sėstis į suolą. Mokiniai nenuleido nuo jos smalsių akių. Garbanė, ne tokia gražuolė kaip tikroji šio suolo šeimininkė Elena, kuri, beje, labai įdomu, ką pasakys radusi ją čia. Bet Danguolei buvo nesvarbu. Viskas tiesiog nusišvilpt. Iš vis, visas šis reikalas su atvykimu į Šakius, buvo kažkoks kvailas. Kuo Kaune prastai? Tai kas, kad tėvai dirbo daug, gal net per daug, bet jų priežiūros jai reikėjo ne per labiausiai. O čia, mažame miestelyje, teta laikys ją padu.
Ypač norėdama įsitikinti, ar jai viskas gerai. Juk ne bet kas ryžtųsi grįžti į vietą, sukeliančią siaubingus prisiminimus.
— Kaip suprast?! — išgirdo prie savęs balsą. Pakėlusi akis, Danguolė pamatė aukštą, išvaizdžią šviesiaplaukę.
— Atsiprašau? — nesuprato, ko ta norėjo.
— Čia mano vieta. Sėdžiu su Motiejumi.
— Negi negali persėst?
Atėjūnė aiktelėjo. Kelis kart pamirksėjo ir įkvėpė oro, lyg ketindama išleisti šūsnė bjaurių žodžių.
— Kas vyksta? — prie jos priėjo vaikinas.
Jis neiškart pažvelgė į suolą okupavusią Danguolę, bet jai net neprireikė susidurti su jo žvilgsniu, kad suprastų, kas šis būsimas bendraklasis. Tik niekada nežinojo jo vardo, vadindavo tiesiog "juo", nors tame trumpame žodyje sutilpo tiek daug... Tiek daug skaudžios praeities, primenančios, kodėl teko palikti Šakius. Bet tuo pačiu matė jame didvyrišką kaip senieji Lietuvos karaliai, vyrą, galintį nuversti kalnus, įžiebiančios vilties, kad šiame krašte dar beliko lašas kovotojų.
Turbūt vaikinas neatsimena tos dienos, kai jis, kartu su visais Šakių smalsuoliais, pribėgo į „strybynės" kiemą pažiūrėti kaip paniekintai gulėjo partizanų kūnai. Danguolė vos galėjo atpažinti brolį, tą mielą ir niekuo neprasikaltusi angelėlį, tą kartą išrengtą nuogai ir paliktą tik su apatiniais. Sapnavosi baltos kaip drobės basos kojos, kurias kadaise bučiuodavo mama. Ilgai negalėjo pasitraukti nuo vadinamų „banditų", kol Jis, prilietė Danguolės petį ir pasakė:
— Geriau jau eik, nes kuo ilgiau čia būsi, tuo sunkiau atsikratysi košmarų.
Tuomet pirmą kartą Danguolė pamatė jį iš taip arti. Iki tol regėjo tik kartą, savo senuosiuose namuose, kada berniukas su Martynu, jau besislapstančiu miškuose, trumpam užsuko į svečius pamatyti tėvus. Brolis jį pristatė kaip savo šauniausią pagalbininką, ateityje sužlugdysiantį Staliną.
Ir dabar, kaip didžiausias netikėtumas, jis stovėjo čia. Užaugęs ir dailus. Tik ar pažino ją?
— Naujokė užėmė mūsų suolą, — toji nesiliovė pykusi.
