05:30 (npsštm 3) [✔️]

132. (7.)

Guliu ir žiūriu į jį miegantį. Nenoriu dingti kaip aną kartą.

Nesijaučiu blogai, jaučiuosi keistai. Lyg grįžusi į praeitį. Per metus beveik pripratau atsibusti prie Ricci, o dabar lyg žingsnis atgal - matau Dysn. Tas drebina man širdį.

Tai vienkartinis įvykis, daugiau tai nepasikartos. Buvo silpnybės ir nevisiškai blaiva akimirka.

Atsisėdu ir pasitrinu apsimiegojusią akį. Atsisuku į Dysn, jis nebemiega.

Žiojausi kažką sakyti, bet užsičiaupiu. Kodėl nesijaučiu prie jo taip laisvai kaip seniau?

- Labas rytas, - nusižiovauja jis atsisėsdamas. Dabar jo veidas buvo arti manojo, nežymiai prikandu vidinę lūpos pusę. Jo rytinis balsas visada varė mane iš proto.

- Labas, - šypteliu. Jo plaukai buvo susitaršę, lūpos putlios ir kai kuriose vietose ryškiai raudonos nuo nakties įkandimų.

Damn.

- Tave reiks parvešt namo, jo? - paklausia jis ir aš linkteliu išlipdama iš lovos.

Pasikeliu nuo žemės suknelę ir įlendu į ją. Manau, jausčiausi geriau jei tai būtų namų aplinka, o ne klubo viršutinio kambario.

- Šūdas, - burbteliu pasiemusi į rankas telefoną.

- Kas? - paklausia Dysn susiraukdamas.

- Septyniolika praleistų skambučių nuo Ricci, - sumurmu priglausdama delną sau prie kaktos ir atsidūstu.

- Panašu, kad mano mergina jau pripratus, - vypteli jis žiūrėdamas į telefoną.

Pakratau galvą ir paspaudžiu skambinimo mygtuką.

- Labas, Ricci aš atsi-

- Ar žinai kiek dabar valandų? - nutraukia mane jo piktas balsas.

- Taip, bet-

- Ar taip sunku buvo atsiliepti?

- Klube garsi muzika! Aš negirdėjau! - puolu aiškintis drebančiu balso tonu.

- Kur dabar esi?

- Namie, - lepteliu iki galo nepagalvojusi.

Jis atsidūsta.

- Turbūt blogai jauties. Pamiegok. Myliu.

- Iki, aš ir tave, - nusišypsau ir padedu ragelį.

Kur mano kaltės jausmas?

Nėra.

Važiavom tyloje, kol galiausiai jis sugalvoja prabilti.

- Taigi, - Dysn atsikrenkščia, bet akių nuo kelio neatitraukia. - Kaip tavo vaikinas?

- Būtų keista, jei pradėčiau prie tavęs apie jį kalbėti, - nusišypsau kietai sučiaupdama lūpas ir jis linkteli.

Tai tikrai nejauku.

Jis sustoja prie mano namų.

- Tikiuosi dar susitiksim, - taria jis prieš man užtrenkiant dureles.

Aš irgi.

•Sahar•

- Pala, - sustoju prieš išlipdama iš lovos. - Tu man kažką primeni, - prisimerkiu žiūrėdama vaikinui į veidą.

- Tu man irgi, - jis perbraukia ranka sau per plaukus neatitraukdamas akių nuo manęs. - Pala... Tu gal ta Kelsey nesveika draugė?

- Aaa! Tu vežei mus prieš metus iki jos naujo buto, tiksliai! - suploju rankomis. - Pala, - staiga vėl surimtėjai. - Tu vis dar turi merginą?

Quav lėtai linkteli ir aš silpnai trenkiu sau per kaktą.

- Nuostabu, tai dabar aš dar ir padedu kitiems-

Mane nutraukia durų skambutis. Dabar viskas kaip kokiam filme, galiu lažintis, kad ten ta jo boba.

- Net nesakyk, einu slėptis į spintą, - tariu jam nespėjus nieko pasakyt ir Quav suprunkščia. Su balta antklode ant pečių užsidarau didelėj spintoj ir išgirstu kaip jis išeina iš kambario.

Vakar klube iš karto pamečiau Kelsey, prakišau gerimo varžybas kažkokiam blondinui, o tada pradėjau šokti su Quav ir viskas baigėsi jo namuose. Kad ten tas pats Quav supratau tik dabar.

- Ar tu ir vėl miegi su kitomis?! - pasigirsta moteriškas klyksmas.

Jo, miega.

Staiga spintos durys atsidaro ir Quav mergina jau stovėjo prieš mane.

- Sveika, - pamojuoju išsišipedama. Galvojau, kad jau gausiu galvon, bet ji tik graudžiai atsidūsta ir išeina garsiai trenkdama namo duris.

Quav lėtai atsisuka į mane ir aš kilsteliu antakius.

Jis karštas.

- Paskambink man, - mirkteli prieš man išeinant pro duris.