05:30 (npsštm 3) [✔️]

138. (13.)

- Ką Justin Timberlake turėtų veikti mano lovoj? - susijuokia Dysn.

- Nežinau? - kilsteliu antakius ir suprunkščiu. - Parodyk.

Jis atplėšia mane nuo sienos ir pradedam brautis pro žmones link laiptų. Kai kambario durys užsidarė, muzika liko už jų.

- Kur tie keli daiktai? - paklausiu.

Dysn suneria mūsų pirštus akimirkai, tada stumteli mane į lovą.

- Tu vienas, o aš antras dalykas. Juk keli, tiesa?

Nusijuokiu jam užvirtus ant manęs. Jo lūpos atakuoja mane, jis atistiesia ir nusivelka megztinį.

Aš tiesiog negaliu atsigrožėti ir atsinaudoti jo kūnu.

Jo lūpos nei akimirkai nepaliko mano odos, nevaldžiau aimanų. Tik jis gali mane priversti taip jaustis.

Įveliu pirštus jam į plaukus, mes įgaunam tą patį ritmą. Jis suaimanuoja man į kaklą ir aš išriečiu nugarą. Dysn padeda vieną ranką man ant liemens, jaučiau, kad greitai klyksiu.

Po dar kelių judesių mes abu sukeliam triukšmą ir jis sustoja. Gaudau orą laikydama rankas jam ant kaklo, jis po kelių akimirkų krenta šalia manęs.

Tyla. Rami, bet erzinanti tyla.

Mielai ją sugriaučiau, bet tiesiog nežinau ką pasakyti.

Man patinka klausytis jo kvėpavimo. Visada patiko.

Atgavusi kvapą atsistoju ir pradedu rengtis.

- Kur eini? - paklausia jis tuo savo kimiu balsu nuo kurio linksta kojos.

Atsisuku ir pagaunu jo žvilgsnį.

- Atgal į vakarėlį. Nemanau, kad bus gerai jei rytoj kažkas pamatys mane čia. Tu bet kada gali pas mane atvažiuoti, - tariu prieš uždarydama duris.

Vos nulipus laiptais atsitrenkiu į Jaxon.

- Ką veikei viršuj? - paklausia jis.

- Am... Buvau savo kambary, jaučiuos ten kažką palikus, - lepteliu ir giliai įkvepiu. Man reikia išmokti meluoti.

- Ir radai kažką?

- Ne.

- Gerai, - jis keistai į mane pasižiūri. - Tavo vaikinas čia ir tavęs ieško jau gerą pusvalandį, todėl paskubėk.

- Ką? - susiraukiu ir sugriebiu jo ranką jį sustabdydama. - Kur jis?

- Nežinau, - Jaxon trukteli pečiais ir nueina.

Nuostabu, mano vaikinas čia kai prieš penkioliką minučių permiegojau su savo buvusiu, ir vėl.

Ricci randu greitai, jis neatrodė labai laimingas.

- Kodėl tu man nesakei, kad vilksies į vakarėlį? - paklausia jis suimdamas mano abi rankas.

- Pamiršau, - nekaltai nusišypsau ir jis pavarto akis.

- Važiuojam, parvešiu tave namo, - burbteli jis timptelėdamas mane link savęs.

- Bet aš nenoriu namo! - susiraukiu.

- Kelsey, tu prisigersi, o ryte verksi. Važiuojam namo.

- Neaiškink ką man daryti, o ko ne! - piktai surėkiu išlaisvindama savo rankas.

Ricci akys šiek tiek išsiplėčia ir jis sugriebia man už alkūnės.

- Kas tau darosi?! Tu kaip nesava pastarosiom savaitėm! - užrėkia jis.

- Tiesiog važiuok iš čia!

- Tu mane jau užknisai, - suurzgia jis sugriebęs mane už pečių pradeda tempti link durų.

Po kelių minučių jau susiraukusi sedėjau jo automobilyje. Sukryžiavusi rankas piktai spoksojau pro priekinį stiklą ir ignoravau visus jo bandymus kalbėtis su manim.

Šią akimirką jo nekenčiu ir noriu, kad jis išnyktų.

Jis sustoja prie mano daugiabučio, pabandau atidaryti duris, net jos užrakintos. Atsisuku į Ricci ir jis atsidūsta.

- Kelsey, kas darosi? Ar su mumis viskas gerai?
Ne.

- Taip, o kas? - piktai suprunkščiu. - Jeigu mes nebendravom vieną dieną nieko nereiškia.

- Ne tame esmė... - Jis perbraukia sau per plaukus. - Viskas tiesiog kitaip.

- Nebesvaik, - pavartau akis. - Noriu namo, aš be nuotaikos, išleisk mane.

Jis nuspaudžia atrakinimo mygtuką ir aš atidariusi duris išlipu lauk.

Jokio atsisveikinimo, nieko.