05:30 (npsštm 3) [✔️]

135. (10.)

•Stas•

Įlipu į savo automobilį ir graudžiai atsidūstu.

Kad ir kaip besistengčiau, viskas turi nueiti šuniui ant uodegos.

Kelsey nuostabi. Priešingai nei aš. Visada visi yra geresni negu aš, aš visiškai nieko verta.

Kaip jis žiūri į ją, taip kaip niekada nežiūrėjo į mane.

Bet jis niekada manęs neskaudintų, jis daug kartų taip sakė. Ir aš juom tikiu, Dysn pats tvirtina, kad pasitikėjimas yra santykių pagrindas. Aš ir pasitikiu. Leidžiu jam dingti naktimis, nes žinau, kad esu vienintelė ir jis būna su draugais. Leidžiu jam toliau kilnoti stikliukus, nes jis pats vieną dieną supras, kad skaudanti galva jam nusibodo.

Viskas vyksta savaime, o aš bijau jam įkyrėti.

Grįžusi namo, pasiemu telefoną. Gal jis norės šiandien pabūti su manim, kai išvažiuos Sahar draugė.

Aš: atvažiuosi vakare?
Dysn: negaliu šiandien
Aš: kodėl?
Dysn: Jesse reik pagalbos studijoj
Aš: sėkmės! x

Atsisėdu ant sofos ir įsijungiu televizorių. Tuo tarpu kai jis sėdi studijoj taip dažnai, jaučiuosi kaip tinginė.

•Kelsey•

Vos grįžusi namo sulaukiu Ricci skambučio.

- Labas, - atsiliepiu pavargusiu balsu ir nusispiriu batus.

- Planai vakarui? - paklausia jis linksmu balsu.

Pavartau akis.

- Ne, prastai jaučiuosi, noriu likti namie, - sumurmu.

- Gal man atvažiuoti?

- Ne, noriu pabūti viena. Iki, - numetu ragelį jam nespėjus pradėti šnekėti ir krentu veidu į patalus.

Nenoriu visiškai jo matyti šiandien, vien dėl to, kad tas bučinys privertė mane pasimesti dar labiau nei ta nevisai blaiva naktis klube. Jo lūpos tokios savos ir svaiginančios, jos vis dar veda mane iš proto.

Paneriu pirštus sau į plaukus ir atsidūstu.

Po tiek daug pastangų ir vėl viskas nuėjo velniop. Dysn ir vėl mano galvoje, mano kūnas ir vėl nori tik jo.

Apie Ricci net galvoti nenoriu, tą jausmą jaučiu tik matydama jį gyvai. Tada viskas gerai. Bet rami aš tik su Dysn.

Įsijungiu per Netflix atsitiktinį šou, žinau, kad šiąnakt miegoti nepavyks. Koks skirtumas, vistiek laisvadienis. Kelis kartus patikrinu telefoną.

Sunku sau tai pripažinti, bet laukiu, kol jis kažką parašys. O faktas, kad jis turi mylimą merginą trugdo man daryti kažką pačiai.

Gal mylimą. Tik gal.

Aš vis dar jaučiuosi užimanti pagrindinę poziciją. Jis irgi turėtų taip jaustis, nes jis ir vėl mane pavertė jovalu nerandančiu sau vietos.

Kažkur apie pusę penkių, paryčiais nuskamba durų skambutis. Šiek tiek pašiurpstu. Jeigu Ricci atsibeldė taip anksti, susivemsiu.

Padedu indą su vynuogėm ant stalo ir nueinu prie durų. Atrakinu jas ir išplėtusi akis žiobteliu.

- Neisterikuok, - nutildo mane Dysn rankos mostu ir apsidairęs įstumia mane vidun paskui save uždarydamas duris.

- K... Ką tu čia darai?! - sušnypščiu.

- Aš nežinau... - jis aiškiai atrodė sutrikęs. - Man reikėjo tave pamatyti.

- Hah? - kilsteliu antakį sunerdama rankas ant krūtinės kurioje mano širdis nenumaldomai baladojosi.

- Aš nežinau, gerai?! Negaliu miegoti, tu vėl viską apvertei aukštyn kojomis! Man ir vėl atsirado poreikis turėti tave šalia, aš pats to nesuprantu! Aš pamačiau tave, atpažinau, prisiminiau tave, ir nebegaliu sustoti! Tu naikini, viską!

- O tu bent suvoki kaip aš jaučiuosi?! - taip pat pakeliu balsą. - Aš taip stengiausi, ir viskas ir vėl sugriuvo. Ir dabar, tu stovi prieš mane, nors buvau įsitikinusi, kad to nebebus, jaučiuos, lyg sapnuočiau. Aš... Aš... - giliai įkvėpiu ir atsidūstu. - Aš irgi tavęs ilgiuosi, gerai? Tu stovi prieš mane, bet aš vistiek tavęs ilgiuosi net matydama tave, - tariu žiūrėdama jam tiesiai į akis ir kelis kartus nervingai perbraukiu sau nuo pečių iki alkūnių.

Jis užrakina mano buto duris, ir galvojau, kad jau nutiks tai kas nutinka visada, bet jis tiesiog mane apkabina.

Paslėpiu veidą jo krūtinėj ir vėl pasijuntu žengusi kelis žingsnius atgal. Kaip ir seniau, jo ranka glostė man nugarą ir mes tylėdami nežymiai siūbavom.

Ramybė, tokia ji.