05:30 (npsštm 3) [✔️]

142. (17.)

Mano tėtis tikrai eina iš proto dėl Ricci. Pagal jį, jis tobulas vaikinas man. Jis dažniau skrenda į Kaliforniją vakarienei, nes negali atsidžiaugti, kad Dysn nebėra mano pašonėj.

Deja, bet jis ir vėl mano lovoj.

- Mes galėtumėm visada tokiu metu susitikt, - taria Dysn po ilgos tylos ir aš įsitempiu.

Ir vėl susitikimai naktimis, jokios draugystės tik seksas ir visas tas visų apgaudinėjimas? Jau trečią kartą.

- Turi omeny, kažkur pusę penkių?- paklausiu išlipdama iš lovos.

Dabar aštuonios. Nuostabu.

- Dažniausiai, - vypteli jis susidėdamas rankas sau už galvos. - Man reikia tavęs, o tau reikia manęs, aš matau tai.

- Aš nieko prieš, bet...

Nepabaigiu sakinio. Negaliu imti ir pradėti kalbėti apie savo jausmus ir klausinėti apie jo. Bet koks skirtumas, man patinka tai kas vyksta ir net nesistengsiu to sustabdyti.

Aš tiesiog tokia kvaila ir visko neapmąstanti kai jis šalia manęs.

- Bet? - Dysn kilsteli antakius ir aš nervingai sukandu apatinę lūpą.

- Bet... Pasistenk, kad Stas, Ricci ir Jaxon nieko nesužinotų, - vypteliu ir jis kreivai nusišypso.

Aš ir vėl į tai įsivėliau.

Kažkur apie dešimtą jis išvažiavo, senai nesijaučiau tokia laiminga. Tiesiog, negaliu patikėti, kad ir vėl tai vyksta.

Verksiu, aš tikrai paskui verksiu.

•Dysn•

Įeinu į namus ir iš karto sulaukiu keistų žvilgsnių.

- Kas per... - žiojosi Jaxon, bet Sahar jį nutraukia.

- Sakiau, kad atrodo puikiai! - sukrykščia Sahar suplodama delnais.

- Primeni rokerį, - taria Madison.

- Stas čia? - paklausiu ignoruodamas pastabas ir Jaxon su Madison pakrato galvas.

- Ji nusprendė, kad tau trugdo ir sugalvojo šiandien čia nevažiuoti, - taria Jaxon smerkiamai į mane pažiūredamas.

- Nu va kaip jai blogai, - trukteliu pečiais ir pradedu lipti laiptais į viršų. Išsitraukiu telefoną. Taigi, Jaxon buvo teisus.

Stas: tu pyksti ant manęs?
Stas: turbūt man reikia tau duoti erdvės.
Stas: tiesiog tu manęs nebelankai, ar panašiai...
Stas: norėčiau bent vieną vakarą praleisti su tavim.
Aš: gerai, atvažiuosiu septintą pas tave.
Stas: ačiū❤️

Perbraukiu sau per plaukus ir nervingai sukandu vidinę savo žando pusę. Šiuo momentu man svarbiau Kelsey nei Stas, privalau šiandien būti pas abi jas.

Per tas merginas vien tik bėdos.

Išskyrus Kelsey, žinoma.

•Kelsey•

- Labas, - nusišypsau įleisdama Ricci vidun ir pakšteliu jam į skruostą.

- Kažkas geros nuotaikos? - kilsteli jis antakius padėdamas rankas man ant klubų.

- Tiesiog pasiilgau tėčio, - vypteliu išeidama pro buto duris.

Per penkioliką minučių atvažiuojam į restoraną. Tėtis jau sedėjo prie rezervuoto stalo, pamatęs mus ateinančius jis atsistoja ir nusišypso.

- Labas, - apsikabinu jį.

- Labas vakaras, - kukliai nusišypso Ricci paspausdamas jam ranką.

Tėtis patenkintas mus nužvelgia. Keista, kad nepasakė kaip gražiai atrodom kartu.

Vakarieniaujant nebuvo tylu. Tiesiog eilinį kartą jie abu užsivedė man nesuprantamą temą ir pamiršo, kad aš irgi čia sėdžiu.

Ricci padeda ranką man ant šlaunies ir mane užlieja šiluma. Pagaunu jo žvilgsnį ir jis man nusišypso, tada vėl atsisuka į mano tėti.
Tokia pasimetusi tarp dviejų gyvenimų dar nebuvau.

Vienas vyksta kai būnu su Ricci. Kitas, kai Dysn nusitempia mane į savo nuodėmių pilną pasaulį ir paverčia mane tokia pačia kaip jis.

Bet kur man patinka labiau?

- Kelsey, girdi? - pabudina mane tėtis, ir Ricci kelis kartus pajudina man koją.

- Kas? - staiga pakeliu galvą nuo lekštės.

- Sakiau, ar bandei susisiekti su mama, - pakartoja tėtis.