05:30 (npsštm 3) [✔️]

169. (44.)

•Dysn•

- Jaxon, patylėk, - pavartau akis.

Jis eilinį kartą knisa man protą dėl įvykio su Kelsey. Jis visada ją gins, puikiai tą supratau ir seniau.

- Kodėl tu negali tiesiog jos mylėti? Ją mylėti yra ypač paprasta, - nepasiduoda jis.

- Jaxon, jeigu tu dar-

Mane nutraukia durų skambutis. Susiraukiu.

- Kvietei kažką? - paklausiu ir jis pakrato galvą.

- Gal Stas atėjo taikytis, - vypteli jis.

Mečiau Stas galutinai tą patį vakarą, po to ji kelis kartus man skambino. Nieko nebenoriu su ta mergina turėti bendro, man viskas per daug sudėtinga pastaruoju metu.

- Labai juokinga, - prunkšteliu ir atsistoju nuo sofos atidaryti durų.

•Kelsey•

Tikėjausi, kad duris atidarys kažkas kitas, bet tik ne Dysn.

Jis žiūri į mane, aš žiūriu į jį.

Ką turiu daryti? Kalbėti iš karto, ar palaukti tinkamesnio laiko?

- Labas, - išspaudžiu ir jis linkteli. - Galim pasikalbėti? - paklausiu, jis ir vėl linkteli.

Dysn įleidžia mane vidun, įeinam į svetainę.

- Labas, Kelsey! - nusišypso nuo sofos Jaxon.

- Sveikas, - šypteliu.

- Jaxon, išeik, - burbteli Dysn ir vaikinas nušokęs nuo sofos dingsta kitame kambaryje. Dysn atsisuka į mane ir aš akimirkai pamirštu kaip kvėpuoti. - Apie ką nori pasikalbėti? - paklausia jis kilstelėdamas smakrą aukštyn.

- Um, - nudelbiu akis žemyn. - Manau numanai. Aš žinau, kad padariau daug klaidų per tuos penkis metus... Ir pagaliau prisiimsiu kaltę dėl visko. Aš nenorėjau tavęs įsimylėti, tu pats žinai, - pakeliu akis į jį. - Bet, tu sudaužei man širdį ir aš noriu apsimesti, kad man viskas gerai. Noriu apsimesti, kad tu manęs galutinai nesunaikinai. Noriu apsimesti, kad nepasiilgau tavęs, ar, kad nemyliu tavęs. Noriu apsimesti, kad neverkiu dėl to, kad tu nebenori manęs kaip seniau. Kad man nerūpi, jog tu pasirinkai ją, o ne mane. Aš noriu apsimesti, tikrai noriu apsimesti. Bet aš noriu, jog žinotum, kad po tiek klaidų tikrai žinau, kad tu esi tas su kuriuo noriu būti. Kartoju šimtąjį kartą, kad myliu tave. Tu tas... vienintelis, - sumurmu.

Jis nieko nesako geras kelias minutes. Po truputį pradedu drebėti, jaučiuosi kvailai.

Tikrai kvailai.

- Žinai, - jis pagaliau pradeda kalbėti. - Apsimesti, kad tavęs nemyliu buvo pats sunkiausias ir kvailiausias dalykas kurį man teko daryti.

Mano širdis akimirkai sustoja.

- Ir...? - kilsteliu antakius.

- Žinoma, kad aš irgi tave myliu, idiote. Nebepaleisiu tavęs dar kartą. Mačiau kaip atidavei žiedą, tą pačią akimirką mečiau Stas. Tiesiog, uh, nežinau kaip pasakyt, bet, - jis užverčia akis.

- Taip, Kyle, aš būsiu tavo mergina. Ir vėl, - nusijuokiu jausdama kaip begalinis palengvėjimas apgaubia visą mano kūną.

- Oh... am, vau, - nusijuokia jis ir po akimirkos jau stovėjom smarkiai apsikabinę.

- Ar šita diena gali būti dar geresnė? - jis keliom sekundėm sujungia mūsų lūpas.

- Galime važiuoti kažkur kartu, pradžiuginti fandomą, - sukikena jis palikdamas bučinį man ant kaklo, tada ir vėl ant lūpų.

- Aš visai neprieštaraučiau, jei nusivežtum mane į Maką, - nusijuokiu įveldama pirštus jam į plaukus.

Taigi, penki metai ir mes vėl kartu. Aš įsitikinus, kad myliu jį, tik meilė gali trukti taip ilgai. Tik meilė gali mane daryti tokią laimingą.

Tiksliau, tik jis.

________________
yay jie kartu ir kaip gi romantiškos vietos be Mako, ik