05:30 (npsštm 3) [✔️]

193. (68.)

- Mes peržvelgėme tyrimus ir nematome reikalo daryti ekoskopijos, - taria daktaras sudėdamas rankas ant stalo.

- Kodėl? - paklausiu išsiblaškiusiu balso tonu.

Beveik nemiegojau. Net nemačiau reikalo dažytis. Išėjau visa perbalus ir susivėlus, šiuo metu jaučiuos galutinai žlugus.

- Panele Calemine, ar žinote, kas nutinka moters kūne nėštumo metu?

Pakratau galvą.

- Pradeda sparčiai augti chorioninio gonadotropinio chormono lygis. Jūsų organizme jis aiškiai buvo sukeltas dirbtinai. Ar vartojote tabletes?

Įsikimbu į kėdės rankenas ir lėtai pakeliu akis į daktarą.

- Tai aš n-n...

- Nesilaukiat, - pabaigia jis mano sakinį.

Nėra jokio vaiko. Mano ir Kyle santykiai susitvarkys. Mano modelio karjera nebus sugadinta. Man nebebus bloga. Mano jaunystė nesugadinta. Viskas gerai.

Net nepajuntu kaip išbėgu iš kabineto ir klykdama apsiviju Madison liemenį kojomis. Ji vos nenugriūva, bet išsilaiko ant kojų.

- Aš nesilaukiu! - suklykiu springdama džiaugsmo ašarom ir ji taip pat pradeda rėkaut.

- Ji nesilaukia! - sužviega Madison ir kelios moterys pasižiūri į mus lyg būtumėm pametusios savo smegenis ant asfalto.

Net nepajaučiu kaip apsiverkiu - tokio palengvėjimo dar nejaučiau.

Vaikas tikrai būtų buvęs labai nelaiku.

- Jaxon sako, kad Kyle nuo vakar pragulėjo ant sofos spoksodamas į vieną tašką ir nepasijudino, - prunkšteli Madison mums lipant į mašiną.

- Nekantrauju jam pranešt gerų naujienų, - tariu priglausdama ranką sau prie pilvo. - Jau galvojau, kad gyvenimas griūva, - burbteliu.

- Vaikams tikrai dar nelaikas, - pritaria Madison dirstelėdama į mane nuo kelio.

Privažiuojam prie jų namų, nieko nelaukusi iššoku iš mašinos ir įbėgu į vidų. Įlekiu į svetainę ir Dysn staiga atsisuka į mane. Jis greitai atsistoja nuo sofos ir pradeda eiti prie manęs.

- Kelsey, aš apgalvojau viską. Žinai...

- Kyle, - nutraukiu jį. - Paklausyk...

- Ne, tu paklausyk, - taria jis apsimiegojusiu balso tonu ir suiema man už riešų.- Tas vaikas bus laimingiausias pasaulyje. Jam labai pasisekė. Ir...

- Kyle, - pakartoju garsiau. - Aš nesilaukiu.

Jo akys išsiplėčia ir jis staiga mane apsikabina. Paslėpiu veidą jo megztinyje ir giliai atsidūstu.

- Kažkokio hormono lygis buvo sukeltas dirbtinai... - sumurmu jam lengvai linguojant. - Su vaistais. Tabletėm. Nežinau, nieko panašaus negėriau. Nebent.... - jis sustoja ir aš pakeliu akis į jį. - Stas ruošė maistą.

Jis suiema mano veida delnais ir pasižiūri man į akis. Padedu rankas ant jo rankų ir graudžiai atsidūstu.

- Man baisu. Jau galvojau, kad mano gyvenimas sugriuvo ir, kad tu galutinai išėjai. Ricci tau pakišo narkotikų, Stas mane prišėrė tablečių. Kad jeigu jie padarys dar ką nors?

- Mums viskas bus gerai, visada būna, tiesa? Jie nieko nedarys jei nebūsime prie jų. Aš tave myliu ir nepalikčiau tavęs dėl tokio dalyko. Kelsey, esame tik mes, jie yra absoliučiai niekas, - jis palieka lengvą bučinį man ant lūpų ir mes vėl apsikabinam.

Net nepajuntu kaip apsipilu ašarom ir jis atsidūsta pakišdamas ranką man po palaidine ir pradėdamas švelniai glostyti man nugarą.

- Kas dar negerai? - paklausia.

- Nieko, - burbteliu. - Sahar turi geresnės veiklos už mane ir be manęs, nesirūpink.

- Ji tik išvažiavo su kitom draugėm, Kelsey. Tu irgi turi kitų draugų su kuriais leidi laiką be jos.

- Bet ten ne tas, - suzyziu. - Ji tiesiog...

- Kad ir kas nutiko, viskas susitvarkys. Tu ilgai su ja nesimatei, viskas normalu. Važiuojam namo, gerai? Į savo vietą.

Namo. Namai. Niekada nemaniau, kad tas žodis bus toks savas ir šiltas.

- Gerai, - linkteliu. - Važiuojam namo.