05:30 (npsštm 3) [✔️]

204. (79.)

Tyliai uždarau buto duris ir po kelių žingsnių sustoju pamačiusi ant žemės tuščią butelį su keliais lašais viduj. Užsimerkiu ir giliai įkvėpiu. Nusispyriu batus ir paiemusi butelį praeinu pro savo guolyje miegančią Mochi į svetainę.

- Kyle, maniau tei dalykai su tavo nesaikingu gerimu senai baigėsi, - tariu ir vėl sustoju pamačiusi jį gulintį ant sofos.

Dysn guli ant nugaros, rankom užsidengęs veidą delnais.

- Tai, kad vieną kartą po daug laiko išgėriau, nereiškia, kad vėl esu alkoholikas - burbteli jis lėtai atsisėsdamas ir įsmeigia savo pavargusias akis į mane.

- O tai, kad turi sužadėtinę nereiškia, kad negali dulkint savo buvusios, tiesa? Kada išsikraustai?

Jis garsiai atsidūsta ir atsirėmia į sofos atlošą.

- Ir kodėl tu dabar sugalvojai, kad aš ją dulkinu?

- Alio? - sarkastiškai kilsteliu antakius. - Juk čia viskas ką tu sugebi. Prisigert ir kažką išdulkint.

Jis šiek tiek pakreipia galvą į šoną neatitraukdamas akių nuo manęs ir man per vią kūną perbėga šiurpuliukai.

- Neapsimesk kvaila, Kelsey.

- Išsiblaivyk ir tada pradėk krautis daiktus, - pakratau galvą ir staiga pasijutusi nemaloniai nueinu į virtuvę. Pati nežinodama kodėl, įsipilu į puodelį vandens ir išpilu jį į kriauklę. Apsisuku ir atsitrenkiu tiesiai į Dysn krūtinę.

- Man nereikia blaivytis, aš neesu girtas. Butelyje buvo vos keli gurkšniai.

- Žinoma, - nudelbiu akis žemyn. - Manai patikėsiu?

- Turėtum, nes kiek prisimenu iš to paties butelio gėrei su Sahar.

- Koks skirtumas, - pakratau galvą tramdydama ašaras. - Jeigu tu nedingsti man iš akių, tada aš dingstu. Nebesirinksiu daugiau žodžių, nes tai nutinka ne pirmą kartą, - pakeliu ašarotas akis į jį. - Maniau, kad padarysi mane savo žmona, o ne viena iš savo kekšių. Tu visiškai nepasikeitei, kad ir kiek metų praėjo.

- Tu taip ir neleisi papasakoti man, kas ten buvo, tiesa? - jis kilsteli antakius atsistodamas plačiau.

- Kokia prasmė, - pavartau akis ir nusibraukiu išsprūdusią ašarą.

- Mes važiuojam pasivažinėti pajūriu, - taria Dysn pažiūrėdamas pro langą. - Dabar.

•••

Dangus dega ryškiai raudona spalva, akyse temsta minutėmis. Per radiją groja švelni muzika, neapsikentusi išjungiu ją.

Ką aš čia darau? Kodėl aš iš vis esu vienoj mašinoj su juo?

- Žinau, kad nemoki tylėti kai aš kalbu, bet norėčiau, kad dabar tai padarytum, - jo kimus balsas sugriauna tyla ir aš krupteliu. - Visada buvai tokia. Manei, kad pasikeitei, bet nė velnio. Vis dar esi ta pati užsispyrusi ir įkyri merga kuri visada rėkia.

- Na, o tu vis dar... - pradedu, bet jis mane nutildo iškeldamas ranką.

Vėl stoja tyla. Atsidūstu ir atrėmiu galvą į šaltą stiklą.

- Žinai, net ir tada kai tau buvo septyniolika, maniau, žinojau, kad vesiu tave, - pasižiūriu į jį, jis šypsosi. - Kai po tiek metų užmoviau žiedą tau ant piršto, jaučiausi laimingiausiu vaikinu pasaulyje. Mintis, kad kiekvieną dieną iki gyvenimo pabaigos matysiu kaip tu juokiesi, verki, pyksti, kvailioji ir visus erzini mane džiugino labiausiai, - jis dirsteli į mane. - Mes pradėjom nekaip. Naudojomės vienas kitu, vistiek įsimylėjau tave. Pirmą kartą jaučiau kažką tokio. Negaliu patiekti tau viso pasaulio ant lėkštutės, pati žinai, kad jeigu galėčiau taip ir padaryčiau. Vietoj viso pasaulio atidaviau tau savo širdį, kad ir kaip nenorėjai jos imti. Niekas nedaro manęs laimingesnio ir liūdnesnio kaip tu. Aš tave myliu, Kelsey. Labiau už viską, kad ir kaip manęs nekęstum.