05:30 (npsštm 3) [✔️]

153. (28.)

- Ko tu rėki ant manęs! - iš karto susinervinu ir jo akys išsipūčia iš įniršio. Sukryžiuoju rankas, kad nesimatytų, jog drebu ir prisimerkusi žiūriu į jį.

- Kelsey, kas per šūdas! - surėkia jis. - Kur tu vakar buvai?! Kodėl tavo telefonas išjungtas?!

Nudelbiu akis žemyn ir nervingau sukandu apatinę lūpą. Ir vėl apsimeluosiu.

- Po velniais, netylėk kai su tavimi kalbu!

- Ricci, ramiau, - taria Brad stebėdamas mus, bet Ricci jį ignoruoja.

Pirmą kartą matau jį tokį. Gal likti su Dysn buvo tikrai prasta mintis.

- Aš išsigandau, gerai? - sumurmu nepakeldama akių. Nuo šito teiginio nustebęs atsisuka ir Luke.

- Išsigandai? - pašaipa Ricci balse mane vis labiau nervino. - Ko tu turėjai išsigąsti? Pamiršai kaip iškepti viščiuką?

Susiraukusi pasižiūriu į jį.

- Kas tau darosi? - piktai paklausiu.

- Tai tau kas darosi! - surėkia jis stumtelėdamas mane.

- Ei, viskas! - įsiterpia Brad įlįsdamas tarp mūsų. - Tu nusiramini, o tu ramiai paaiškini kodėl vakar nebuvai vakarienėj. Ricci, ji mergina, ir plius tavo. Ramiai, gerai? Tai ne pasaulio pabaiga.

Nusivylusi žiūriu į Ricci. Jis pirmą kartą su manimi taip šiurkščiai elgiasi. Pirmą kartą.

Nusipelniau.

- Man nepatinka tavo tėvai, - pareiškiu ir Ricci įdėmiai pasižiūri į mane. - Prieš išvažiuojant pasijutau bejėgė pagalvojus apie tai, kad vėl reikės kęsti jų replikas ir keistus žvilgsnius. Pasidaviau ir išjungusi telefoną nuo visko pabėgau. Man per daug streso.

- Streso? - jis piktai prunkšteli. - Kokio dar streso, Kelsey? Tu beveik nieko neveiki! Iš tavo pasiteisinimų galima suprasti, kad tu be perstojo miegi, nes beveik tavęs nebematau. Tu įsivaizduoji kaip man gėda buvo? Vis sakiau, kad tuoj ateisi, bet taip ir nepasirodei. Galiausiai užsakiau kiniško maisto ir ilgai neigiau faktą, kad tu labai nepareiginga, - jis atsidūsta. - Tu nuvylei juos, bet mane dar labiau.

Laikas apsikeisti vaidmenimis.

- O dabar tu man keli dar daugiau streso! - surėkiu ir jis krupteli. Ačiū mano pabėgusiai mamai už aktorystės talentą. - Maniau tu mano vaikinas, tas kuris mane palaiko, Ricci! Ar tau taip sunku mane bent kartą suprasti?! Visada galvoji tik apie save ir kodėl beveik nebeleidžiam kartu laiko! Žinai, man nusišikt ant tų tavo tėvų! Jeigu tau svarbiau reputacija už mane, tada net neįsivaizduoju kodėl gaištu laiką su tavimi!

- Šaunuolė, Kelsey! - subaubia Luke plodamas. - Mesk tą bebrą pagaliau.

- Nutilk, - subara jį Brad ir jie abudu suprunkščia.

- Tu man esi svarbi, - paneigia Ricci.

- Nepanašu! - atkertu sukryžiuodama rankas sau ant krūtinės. Ir vaidinimo pabaiga, ašaros. Vos vienai pradėjus slysti mano skruostu, jo veido išraiška staiga pasikeičia ir aš vos susilaikau nevyptelėjus.

- Mažyte, aš atsiprašau, gerai? - atsidūsta jis mane apsikabindamas. - Net nepagalvojau, kad tau gali būti taip sunku ir viskas sudėtinga. Myliu tave, pamirškim tai. Gerai Brad sako, viena praleista vakarienė nėra pasaulio pabaiga.

Įsikniaubiu jam į krūtinę ir lengviau atsikvėpiu.

Tai nebuvo taip blogai.