05:30 (npsštm 3) [✔️]

174. (49.)

- Tu padarei KĄ? - sucypia Ashley padėdama abi rankas ant kavinės staliuko ir palinkdama į priekį.

- Grįžau gyventi į senus namus, - pakartoju atsigerdama arbatos.

- Ne, kalbu apie Ricci. Jis tave myli, Kelsey.

- Ashley, - atsidūstu. - Įsivaizduok. Gerald meta tave, tu bandai gyventi iš naujo vis dar mylėdama jį ir staiga vėl sutinki Gerald. Ką darai? - paklausiu kilstelėdama antakius.

- Aišku, kad bėgu pas Gerald, - ji nudelbia akis į stalviršį. - Bet iš ties, tai labai romantiška. Tu ir atrodai ne tokia išsiblaškiusi. Jei atvirai, kurį laiką klausau jo muzikos ir baltai tau pavydžiu.

Nusijuokiu paimdama puodelį į rankas.

- Aš pati sau pavydžiu. Nemaniau, kad kažkada viskas grįš į senas vėžes, - nusišypsau.

- Mūsų dievaitis bent jau nebeleis liūdnų dainų, - pakilnoja ji antakius ir aš nusijuokiu.

Tikrai keista su ja apie tai kalbėtis, dar ypač, kai ji viena iš tų pakvaišusių fanių. Tik užsislaptinus.

- Dar prisipažinsiu, - tęsia ji. - Kai Ricci dar nebuvo sutikęs tavęs ir kai pati tavęs dar nepažinojau, buvot mano mėgstamiausia pora. Dieve, buvai mano idealas, - ji nusijuokia. - Gerai, gal jau per daug atvirauju. Jeigu nebeapsimetinėjant, labai dėl jūsų džiaugiuosi. Jei man būtų septyniolika, klykdama ir verkdama šokinėčiau iš laimės.

- Ashley! - nusijuokiu ir ji padaro tai patį. - Net nebūčiau pagalvojus.

Pasiemu telefoną į rankas ir nusišypsau pamačiusi žinutę nuo Dysn.

- Tas veidas man matytas, - ji prisimerkia. - O Dieve, tai štai kodėl tu taip šypsodavaisi žiūrėdama į telefoną seniau. Prisiekiu, tuoj vadinsiu tave Džiuljetą, o jį Romeo.

- Jo, - prunkšteliu atrašydama ir padėdama telefoną ant stalo. - Tik mūsų istorijoj niekas nemirė.

•Dysn•

- Tu nebeeini niekur su manim! - zyzia Jaxon mums einant šaligatviu pro parduotuvių vitrinas.

- O tai kaip tu galvoji, ką mes darom dabar, asile? - kilsteliu antakį.

- Tu rašai jai žinutę!

Pasižiūriu į telefoną savo rankose ir išsiuntęs žinutę greitai įkišu jį atgal į kišenę.

- Va, mažuli, - skęsteliu rankomis. - Dabar aš visas tavo.

- Atrodai kaip kekšė, - prunkšteli jis susikišdamas rankas į kišenes.

- Neneik, kad nepatinka, - mirkteliu.

- Gėjai, - lepteli pro šalį einantis vyras.

- Tai gal susiskambinam?! - surėkiu jam eidamas atbulom. Jis akimirkai atsisuka ir pagreitina žingsnį.

Jaxon pradeda isteriškai juoktis ir aš vėl pradedu eiti tiesia kryptimi.

- Aš noriu ir su Kelsey žaist boulingą, - burbteliu mums įėjus į kėglių klubą.

- Pagyvenk be Kelsey nors kelias valandas ir skirk laiko savo geriausiui draugui, - taria Jaxon prieidamas prie mūsų takelio.

- Aš gyvenau be jos kelis metus, bendrai sudėjus.

Jaxon vypteli ir žvilgtelį į pakabintą ekraną. Kol kas ten buvo tik nuliukai. Jaxon paiema sunkiausią kamuolį ir paėjęs kelis žingsnius atgal pradeda bėgti į priekį ir paleidžia kamuolį. Jis rieda tiesiai, bet kai buvo likę kažkur metras iki kėglių, nukrypsta į šalį.

- Nevykelis! - užbaubiu ant viso klubo ir jis piktai debteli į mane.

•••

Po valandos rezultatas buvo beveik lygus. Keliais taškais buvau priekyje, ir tas vedė Jaxon iš proto, nes paprastai jis būna pirmas. Bet faktas, kad esame šiek tiek... normaliai apgirtę.

- Gal boulingui įtakos turi seksas, - burbteli Jaxon pasiremdamas galvą ranka.

- Tai panašus dalykai, - sakau sunkiai apversdamas liežuvį. - Bet abejoju.

- Paklausiu Kelsey, turbūt ji kažką žino, - jis lengvai žagteli ir atsistoja. - duok man streaką, kad aplenkčiau tą idiotą, - sukalba maldelę kamuoliui Jaxon prieš jį paleisdamas.

Kamuolis nuneša penkis kėglius.

- Man skauda širdį už tave, - sakau, paimdamas vieną picos gabalėlį. Nors turim dar visą padėklą stikliukų, negersiu. Kelsey paskui pyks.

- O Sveiki! - susiraukia Jaxon prie gretimo takelio staliuko prisėdus dviom merginom.

- Sveikas, - nusišypso viena paimdama kamuolį.

O dabar bus.

______________
Boulingo reikaluose Jaxon yra grynai aš