05:30 (npsštm 3) [✔️]

134. (9.)

Dysn: šiąnakt 04:30?

Išpūtusi akis spoksau į telefono ekraną. Jis tikrai tikisi, kaip taip paprastai ir vėl mane gaus?

Šūdas, teisingai tikisi. Kai kalba eina apie jį aš silpna ir lengvai įkalbama.

Aš: nesvaik.
Dysn: ;)))
Aš: tai buvo silpnybės akimirka, nesureikšminam
Dysn: žinau kad nori manęs lygiai taip pat kaip aš noriu tavęs
Aš: ew ne

Taip.

Dysn: nebūk kaprizinga
Aš: aš nekaprizinga! Aš tiesiog turiu mylimą vaikiną ir nenoriu jo apgaudinėti!

Jis nebeatrašo.

- Kelsey, eini namo? - kilsteli antakius Brad prieš užgesindamas salėje šviesą.

Linkteliu ir išeinu pro duris. Ricci stovi atsirėmęs į sieną ir maigo telefono klavietūrą.

- Ar tu dar ilgai ant manęs pyksi? - atsidūstu padėdama smakrą jam ant peties. Jis ignoruoja mane. Gerai.

Apsiviju rankomis jo liemenį ir jis užversdamas akis atsidūsta.

- Ant tavęs neįmanoma pykt, tu žinai? - jis atsisuka į mane ir aš nusišypsau. - Kur važiuojam?

- Nuvešk mane iki Sahar ir gali važiuot namo, - pradedu tempt už rankos jį link durų ir Ricci pavarto akis.

Kodėl nesijaučiu kaip seniau kai esu su juo?Šūdas.

- Ko tau pas Sahar? - jis kilsteli antakius.

- Nežinau, ji norėjo manęs vakarui, - trukteliu pečiais.

•••

Jo be perstojinis žvilgsnis mane tikrai trikdo. Bet nenoriu, kad jis nusuktų jį kitur.

- Aš vistiek noriu žaist gėrimų ruletę! - pasipiktina Jaxon.

- Ne, vakar už gerimą Ricci ant manęs užpyko, - vypteliu.

- Kodėl aš negaliu ant tavęs dėl to pykti? - atsidūsta Stas pažiūrėdama į Dysn.

- Manau Stas laikas namo, - taria Madison. - Turiu omeny, mes visas senas būrys ir tu tokia...

Kaip prielipa.

- Suprantu, - ji nusišypso ir pabučiavusi Dysn į skruostą nueina iki durų.

Kaip tokia nuoširdi ir miela persona galėjo įsimylėti tokį kaip Dysn ir kaip jis galėjo įsimylėti tokią kaip ją. Juk jam greičiausiai nuobodu su ja.

Sahar susikelia savo kojas man ant kelių ir nusišypso.

- Einu... kažkur, - burbteli Dysn ir atsistoja nuo sofos.

Pradedam pokalbį su atsitiktinėmis frazėmis be pagrindinės temos, kol Madison nesikreipia į mane.

- Ar gali atnešti daugiau vandens? - paprašo ji ir aš linkteliu.

Sahar nukelia kojas man nuo kelių ir aš nueinu tiesiai į virtuvę.

Ten Dysn rašo kažkam žinutę atsirėmęs būtent į tą stalo vietą kur stovėjo vandens ąsotis. Pavartau akis. Na žinoma.

- Ar gali pasislinkti... - numykiu.

- Ne, - burbteli jis.

Jis pakelia akis į mane ir aš akimirkai išsilydau.

- Man reikia vandens ąsočio, - pavartau akis ir jis vypteli.

- Tai pasiimk.

- Negaliu, jis už tavęs.

Jis praignoruoja mane ir vėl nusuka akis į telefoną. Pavartau akis ir užkišusi ranką jam už nugaros paiemu ąsoti ir tada pagaunu jį žiūrintį į mane.

Jo akys nuslysta link mano lūpų ir aš silpnai įkvepiu.

Pabučiuočiau jį pirma, bet bijau. Jei jis prisiliestų prie manęs pirmas, visiškai tam neprieštaraučiau. Aš jam niekada neprieštarauju.

- Velniop viską, - sumurma jis ir prispaudžia savo lūpas prie manųjų.

Juk tai nieko blogo.