05:30 (npsštm 3) [✔️]

160. (35.)

•Kelsey•

- Manau mums reikia baigti susitikinėti, - taria Dysn ryte ir man iš rankų vos neiškrenta kavos puodelis.

- Ką? - žiobteliu.

- Trumpam, - suskuba jis aiškinti. - Aš tiesiog pasimetęs. Nežinau, ar tai ką tau jaučiu nėra apgaulė.

Dabar jaučiuosi taip, lyg manim būtų pasinaudota.

- Ir tu tai sugalvoji pasakyti tik po kartu praleistos dar vienos nakties? Kaip turėčiau jaustis? - pakeliu į jį besiašarojančias akis ir jis atsidūsta.

- Nes ji mane ir privertė susimąstyti. Aš noriu pažiūrėti, kas dėsis jei mes tiesiog kelias dienas nesusitiksim.

- Kas dėsis? - burbteliu. - Dulkinsi Stas, va kas dėsis.

- Ne, - jis užverčia akis. - Tu ne taip viską supratai.

- Taip kaip man viską suprast, Kyle? - pavartau akis. - Koks skirtumas, važiuok. Man greitai reikia būti studijoj.

- Kelsey, - jis pabando mane apkabint, bet išsisuku. - Nevažiuosiu niekur su tavim susipykęs.

- Mes nesusipykę, gerai? - skęsteliu rankom. - Aš supratau. Tau reikia laiko ir erdvės. Viskas, važiuok.

- Kels-

- Važiuok, - pakartoju garsiau ir jis atsidūsta.

Dysn perbraukia ranka sau per plaukus, tada nė karto nepažiūrėjęs į mane nueina prie durų ir pradeda autis batus.

Atrakinu jam duris, jis ilgai netrunka išeiti. Jokio atsisveikinimo, nieko. O dar sakė, kad nenori išvažiuoti su manimi susipykęs.

Matau.

Ir dabar jis mane suvertė suabėjoti viskuom. Kad tikėjau ta 'meile' be reikalo. Jis pabus be manęs, daugiau dėmesio skirs Stas, supras, kad jam manęs nereikia ir viskas baigsis. Viskas grįš ne į tokias senas vėžes.

Arba ne. Jei jis nebūtų manęs pasiilgęs per tuos metus, jis nebūtų manęs pabučiavęs tą pirmą kartą.

Jei jis manęs nemylėtų, jis nevažinėtų kas naktį čia.

Jei jis manęs nemylėtų, jis nepavydėtų kitiems.

Bet jei jis mane mylėtų, jam nebūtų taip baisu palikti Stas. Bet aš irgi nepalieku Ricci.

- Šūdas, - burbteliu supratus, kad per daug galvoju ir nueinu rengtis.

•Dysn•

- Stas yra? - paklausiu vos grįžęs namo.

- Tf, - burbteli Sahar ir aš pavartau akis.

- Nėra? Tada važiuoju pas ją, - tariu vėl pasukdamas link durų.

- Kodėl tu iš vis dar su ja? - atsidūsta Jaxon.

- Nes ji mano mergina? - kilsteliu antakį pažiūrėdamas į jį.

- Mergina, o ne žmona, - pavarto akis Sahar.

- Dysn, - tyliai įsitraukia į pokalbį Madison. - Nebežaisk su Kelsey. Prašau. Būkit kartu arba baikit, mums visiems nusibodo matyti jus sugniuždytus po kiekvieno nepavykusio karto.

- Mes nusprendėm nustoti kai kuriam laikui susitikinėti, - tiksliau, aš nusprendžiau. - Mes abu pasimetę, gerai?

- O gal tu tiesiog bijai? - kilsteli antakius Sahar.

- Gal, - sukandu vidinę savo žando pusę. - Gal bijau, kad ji ir vėl mane apkvailins. Nes nežinau, ar prisimenat, bet visus kartus ji nuo manęs pabėgo.

Prieš jiems dar kažkam pasakius, užtrenkiu duris ir greitu žingsniu nueinu prie mašinos.

Važiuojant iki Stas reikia prasukti pro Kelsey gatvę.

Ji.

Galėčiau vietoj Stas važiuoti pas Kelsey. Noriu ją pamatyti, nors mačiau prieš valandą.

Nemanau, kad man prireiks kelių dienų. Kai ji eilinį kartą atvažiuos pas Sahar, pasakysiu jai, kad myliu ją, po to koncerto išsiskirsiu su Stas, o ji išsiskirs su Ricci.

Ir viskas bus gerai, mes vėl galėsim būti kartu. Nebesvarbus tas skandalas. Man reikia jos, šalia.

Nebent ji ir vėl persigalvos paskutinę sekundę.
Pastatau automobilį ir išlipu. Anksčiau jausdavausi gerai važiuodamas pas Stas, dabar, lyg atlikčiau kankinančią ir varginančią pareigą. Tai dar vienas įrodymas, kad man reikia tik Kelsey.