05:30 (npsštm 3) [✔️]

141. (16.)

Po to pusvalandžio pradėjom tvarkyti Dysn plaukus. Jau beveik šešios, kai kurie žmonės jau keliasi į darbus.

- Tu pili tą sušiktą vandenį man į akis! - piktai surėkia Dysn prie kriauklės.

- Ups, - sukrizena Sahar ir užsuka vandenį.

Pradedu fenu džiovinti jo ryškiai violetinius plaukus.

- Negaliu patikėt, kad tai sakau, bet atrodai nerealiai, - lepteli Sahar kai baigėm.

- Ir kaip aš tai paaiškinsiu Stas? - burbteli jis.

- Man irgi būtų įdomu, jei tu grįžtum po nakties su ryškiai violetiniais plaukais, - prunkšteliu ir pakedenu jo plaukus.

- Atrodau... neblogai, - nusprendžia jis po kelių minučių tylos ir Sahar suploja delnais.

- Važiuojam namo, ar man tau jį palikt? - paklausia Sahar ir aš pavartau akis.

- Vešk, taigi jis myli Stas.

- Taip, vešk mane, juk ji myli Ricci, - pamėgdžioja mane Dysn.

- Tai palikt ar vežt? - paklausia nesupratusiu balso tonu Sahar.

- Važiuojam, - pavarto jis akis ir aš atsidūstu.

Jei atvirai, noriu, kad jis pasiliktų. Po tiek laiko, man vis dar patinka leisti laiką su juom, kad ir kaip blogai tai būtų.

Mano jausmai jam absoliučiai niekur nedingo. Jie tik buvo trumpam užmigę.

- Iki, - pamojuoju ir uždarau duris.

•Dysn•

- Ar čia tikrai galutinis sprendimas? - paklausia Sahar kai stovėjom prie lifto.

- Taip? - susiraukiu.

Ji pavarto akis.

- Eik pas ją. Pasakysiu, kad važiavai manęs pasiimti, tada sugalvojau nudažyt tau plaukus jos namuose, o parvežęs mane išvažiavai į studiją.

- O kaip tu iš tikro parkeliausi namo? - kilsteliu antakius.

- Su taxi. O dabar eik gelbėt savo meilės, - suprunkščia ji nustumdama mane nuo lifto.

- Jau šešta ryto, ir mes abu turim būt namie. Geriau važiuoju su tavim, - pavartau akis.

- Tu tuo tikras? - ji gana nusivylusi pasižiūri į mane.

Ne.

Staiga pradedu trauktis atbulom nuo lifto atgal link Kelsey buto ir Sahar nusijuokia.

- Tik ilgai pas ją nebūk, jos tėtis šiandien atvažiuoja.

•Kelsey•

- Tu turbūt juokauji, - absurdiškai nusijuokiu atidarydama duris. - Ką tu čia pametei?

- Neįsivaizduoju, bet faktas, kad tu myli Ricci, o aš myliu Stas neleido man palikti tavęs vienos, - taria jis uždarydamas duris ir aš nusišypsodama atsitraukiu žingsniu atgal.

Man kartais jo logika nesuprantama. Kaip ir mano pačios.

- Ir ką mes veiksim? - prunkšteliu parodydama į laikrodį savo telefone.

- Neįsivaizduoju ką galvoji ar ko nori, todėl tiesiog daryk tai kas šauna į galvą, - taria jis praskėsdamas rankas.

Noriu pabučiuoti jį, bet bijau. Noriu padaryti tiek daug, bet man tiesiog neužtenka ryžto, ypač žinant tai, kad Ricci gali atvažiuoti bet kurią sekundę neiškentęs mūsų atšalusio bendravimo.

- Koks skirtumas, - burbteliu ir suiemusi jo veidą delnais prisispaudžiu prie jo lūpų.

Manyje sprogsta naujametiniai fejerverkai ir aš atsijungiu.

Atbulom pradedu trauktis iš priengio link kampo kur yra lova, jis akimirkai atsitraukia ir nusivelka megztinį. Nagais įsikimbu jam į pečius ir po kelių akimirkų jis atsiranda virš manęs.

Tai ir vėl vyksta.

Apsiviju rankomis jo kaklą ir į jį įsikniaubiu. Kambarys po kelių akimirkų prisipildo aimanų ir aš nebesuvokiau, kada ir kur jis mane liečia.
Kad visi rytai prasidėtų šitaip.

Išriečiu nugarą ir šiek tiek atverčiu galvą pasiekdama tą išsvajotą viršūnę. Dysn švelniai savo lūpomis perbraukia per manąsias ir nuvirsta šalia manęs.

- Aš mielai praleisčiau dieną su tavimi, - tariu atsisėsdama ir pasukusi galvą pagaunu jo žvilgsnį. - Bet mano tėtis šiandien atvažiuoja.

- Jis turbūt dievina Ricci, - prunkšteli Dysn pavartydamas akis.

- Būtent, - burbteliu.