My Fake BoyFriend (BAIGTA)

25. Dalis

Sėdėjau prie staliuko kartu su Semu ir jau kelias valandas mudu kalbėjomės apie, bet ką. Jis atrodė mielas ir šiltas vaikinas kuriam rūpi mano vidus. Tikriausiai apie tai nė nebūčiau svajojusi, o jis mano gyvenime tarsi iš dangaus nusileido, ir dar tokiu tinkamu metu.

Šaukšteliu kabinau ledų likučius ir užsisvajojusi stebėjau vaikino lūpas ir tą nuostabią šypseną kuri ir mane vertė šypsotis. Tačiau puikiai suvokiau, kad tai tėra susižavėjimas kuris išblės, bet šią akimirką man reikėjo pasijusti kažkam svarbi. Nes pastaruoju metu niekaip negaliu išmesti iš savo minčių Tajaus. Net nekankindamas manęs tiesiogiai jis kankina mane mintyse. Prakeikimas, ir kurių galų dabar apie jį mąstau?

- Semai, - nedrąsiai prabilau nes jau visą laiką mąsčiau kaip jo gražiai paprašyti ir neišsiduoti savo tikrųjų tikslų. - Noriu tavęs kai ko paklausti, - jaučiau kaip skruostai parausta, o širdis pradeda plakti greičiau. - Žinau, kad mudu pažystami viso labo tik dieną, bet..

Nutilau, na ir kokia kvailė aš. Nejaugi rimtai ketinau jo paprašyti to? Net nepajutau kaip stipriai gręžiu savo rankas ir stipriai suraukus antakius žvelgiau į savo batus. Dabar jau buvo per vėlu, arba turėjau greitai suregzti kokį melą arba pasakyti tiesą.

- Maja, viskas gerai, tau nereikia taip jaudintis, gali manęs klausti ko tik nori. - Pakėliau nedrąsiai akis ir jo šypsena visiškai mane įtikino, todėl net nepagalvojusi linktelėjau.

- Ar gali kielioms dienoms apsimesti mano vaikinu?! - Pati nepajutau kaip mano balso tonas pakilo, ir pati to nenorėdama vos visko neišrėkiau.

Kaip ir tikėjausi, Semas nustebo, o aš troškau susigūžti. Taip ir maniau, kad tai prasta mintis ir dar kai jį pažystu viso labo tik kelias valandas.

- Nori, kad apsimesčiau tavo vaikinu? - Paklausė jis ir aš bijodama pakelti akis, linktelėjau. - Kodėl turėčiau apsimesti? Kodėl nepaklausi ar aš nenorėčiau būti tavo tikru vaikinu?

Dabar jau pati iš nuostabos išplėčiau akis ir pažvelgiau į Semą. Jis rimtai? Tačiau vaikinas atrodė rimtai nusiteikęs, o man tai buvo puiki proga pabėgti nuo Tajaus, tačiau kažkas mane stabdė. Lyg ir nuojauta? Ne tokių pas mane nebūna, bet tuomet kas?

- Mudu pažystami dieną, - kiek nedrąsiai pratariau ir vaikinas pradėjo juoktis.

- Teoriškai vos kelias valandas. - Jis persibraukė ranka per savo plaukus ir sunkiai įkvėpęs oro nusuko savo žvilgsnį į šoną. - Atleisk, neturėčiau tikėtis, kad tokia mergina kaip tu norėtų su manimi draugauti ištikrųjų.

- Tai ne tai, - bandžiau prieštarauti, bet Semas atrodė susimąstęs.

- Viskas gerai, - jis šyptelėjo tik ta šypsena neatrodė tikra.

- Žinoma, kad gali būti mano vaikinu, tiesiog nemaniau, kad sutiksi.

- Ar tu to nori? - Jo žvilgsnis privertė mane sutrikti, ar aš tikrai tam pasiruošusi? Bet ką galėjau prarasti, blogiausiu atveju turėsiu grįžti pas Tajų.

- Taip, - išspaudžiau šypseną ir vaikinas ištiesė savo ranką ir palietė mano pirštus, bet tą akimirką telefone gavau naują žinutę.

Nedrąsiai ištraukusi ranką pažvelgiau į telefoną ir mano nuotaika kaip man pradingo. Žinutė buvo nuo Tajaus, tačiau nedrįsau jos atverti, gal būt bijojau, bet iš kitos pusės kodėl turėčiau jo bijoti? Paspaudžiau ant žinutės, per akimis perbėgau per tekstą kuris tik dar labiau privertė susierzinti.

"Maja, kur tu?"

Koks jo reikalas kur aš ir su kuo. Tegu dar sugalvoja viską nutraukti, nes aš tikrai neketinu niekur trauktis, tik ne dabar kai esu prie išsilaisvinimo. Pagaliau visiškai atsikratysiu Tajaus. Jis ir taip man seniai kartino gyvenimą, dabar galėsiu mėgautis pergalę. Aš laimėjau, visgi, jis nėra jau toks velnias kokiu jį laikiau, nes kitu atveju jau degčiau šalia jo pragare.