My Fake BoyFriend (BAIGTA)

12. Dalis

 Stovėjau stovėjimo aikštelėje ir aplinkui žvalgiausi vaikino, bet kadangi jo niekur nesimatė patraukiau link namų. Autobuso būtų reikėję laukti keturesdešimt minučių todėl nutariau eiti pesčiomis. Jeigu Tajus būtų norėjęs su manimi pasikalbėti, būtų palaukęs, o aš neketinau bėgioti po visą mokyklą ar stovėjimo aikštelę.

Iš pradžių kai jis pasirodė klasėje buvau tikrai išsigandusi. Tas bučinys ne juokais man susuko galvą. Nežinojau ką ir galvoti, o tą akimirką net bijojau vaikinui pažvelgti į akis, bet viską sugadino jo prakeikti žodžiai. Tai neva aš jį priverčiau visą savaitgalį praleisti su manimi. Aš lyg kokia erkė buvau įsikibusi į jį ir nepaleidau. Nors viskas buvo atvirkščiai. Jeigu būčiau pailsėjusi savaitgali viso to nebūtų įvykę.

Po gerų penkių minučių pradėjo skambėti mano mobilus. Pažvelgusi į ekraną vos nepradėjau isteriškai juoktis, nes skambino Tajus. Tikriausiai susinervino manęs neradęs, taip ir reikia tam asilui. Įsikišusi telefoną į džinsų kišenę ėjau toliau kol mano dėmesio nepatraukė šalia sustojęs automobilis. Nejučia žvilgtelėjau ir nustėrusi sustingau. Tajus atidarė langą ir nusiėmęs akinius nuo saulės pažvelgė į mane savo piktu žvilgsniu. Jeigu būčiau vampyrė tikriausiai sudegčiau nuo jo deginančio žvilgsnio.

- Lipk į automobilį, - paliepė jis ir aš atgavusi žadą suspaudžiau kumščius.

- Eik velniop, Tajau. - Sušnypščiau ir pradėjau eiti toliau.

- Būtinai ten nueisiu kai tik tave įsodinsiu į automobilį! - Suriko pavimui ir priartėjęs vėl sustojo. - Dar kartą sakau, lipk į automobilį Maja.

Kažin ką jis padarys jeigu neįlipsiu? Pats išlips iš automobilio ir pasivijęs persimes per petį? Taip būna tik filmuose, esu tikra, jog aš net gi sunki, todėl kaži ar jis mane pakeltų. Visgi tokios mano mintys privertė sunerimti, gal visgi reikėtų pradėti bėgioti? Bet tam laiko neturėjau, o užsirašyti į sporto klubą būtų beprasmiška, po pirmo apsilankymo nė kojos ten nekelčiau.

Mano mintis nutraukė šiurkšti vaikino ranka. Jis sugriebė mane už rankos ir skaudžiai trūktelėjo į save. Vos nesuklupau ant žemės ir tik dėl to, kad jis stipriai mane laikė. Vos mūsų žvilgsniams susitikus pajutau mane užplūdantį karštį. Jis kaip deginanti lava, o tos akys po truputį žudė mano nervų ląsteles.

Jis nieko nepasakė, tik persimetė mane per petį ir pradėjo nešti. Jis. Mane. Nešė! Smegenys rėkė, kad to negali būti, bet aš buvau per daug sutrikusi, kad ką nors daryčiau ir kai Tajus įgrūdo mane į mašiną susiprotėjau kas įvyko. Jis greitai atsisėdo šalia ir pradėjo važiuoti. Mano širdis vis dar trankėsi lyg pašėlusi, negalėjau normaliai mąstyti, o rankos drebėjo. Kas dabar bus? Mano galvoje sukosi pačios blogiausios mintys ką jis gali man padaryti, todėl sedėjau prisispaudusi prie sėdynės ir žvairavau į Tajų kuris iš ties atrodė įsiutęs, man šakės.

Iki jo namų vyravo tyla. Net kai abu stovėjome lifte jis tylėjo ir net atrodė, kad tvardosi, bet vos įžengus į jo butą jis numetė savo kuprinę ant žemės ir prasidėjo visas pragaras.

- Kuo mane laikai?! - Pradėjo šauktis jis ir tuo pačiu nusviedė graiai sukrautas knygas nuo staliuko. - Manai, gali iš manęs daryti kvaily?! - Jis nusviedė indelį su traškučiais kurie pabiro ant kilimo. - Esi tokia pati kaip ir jos visos!

Jau norėjau atsikirsti ir taip pat pakelti balsą, parodyti, kad nesu jo šuniukas, bet kažkodėl susilaikiau. Tą akimirką kai ką suvokiau ir dėl to nesipriešinau. Tajus nuskubėjo į virtuvę ir girdėjau kaip išima lėkštes ir sumeta į kriauklę. Nuskubėjau ten ir staiga pastvėriau jam už rankos. Jeigu nori, kad aš viską sutvarkyčiau, taip ir padarysiu, bet jam nereikia čia lieti pykčio.

- Neliesk manęs! - Suriko jis ir stumtelėjo mane į stalą.

Skaudžiai trenkiausi nugarą ir užkliudžiau kelias ten stovinčias taures. Bandydama jas sugriebti kryptelėjau dar neseniai sugijusią koją todėl pradėjau kristi kartu. Taurės suduzo ir po akimirkos pati gulėjau ant žemės. Tik deje buvau ant Tajaus, nes vaikinas bandydamas mane sugauti pats pargriuvo ant stiklų ir mane apėmė baimė.

- Užsigavai? - Paklausė jis ir aš atsitraukiau nuo jo.

Vaikinas buvo užsimerkęs, o jo plaukai uždengė dalį veido. Kai pamačiau jo kruviną ranką net krūptelėjau ir išsigandusi atsitiesiau. Atrodo net pamiršau skausmą nugaroje ir dar kojoje kuri dar prieš akimirką skausmingai dirgčiojo.

- Tu susižeidei, - išlemenau ir Tajus atmerkė savo akis.

- Niekis, - nors ir nenorėjo to parodyti mačiau skausmą jo veide todėl lėtai padėjau jam atsikelti ir patraukiau didesnius stiklus.

- Turi vaistinėlę? - Pasiteiravau ir vaikinas susiraukė.

- Juk jau sakiau, kad man viskas gerai, - pyktelėjęs atkirto jis, bet man buvo nė motais, tai buvo rimta, todėl neketinau pasiduoti.

- Tu kraujuoji ir sakai, kad viskas gerai?! - Pakėlusi balsą niršau jog dabar jam reikia vaidinti didvyrį. - Kur prakeikta vaistinėlė?!

- Spintelėje virš kriauklės. - Atsiduso jis ir aš greitai ją suradusi nusivedžiau Tajų į vonę.

Pirmiausia turėjau atsegti jo marškinius, todėl akimirką dvejojau, bet tuomet prisiverčiau tai padaryti. Juk man reikia nuvalyti pirmiausia žaizdą jog matyčiau kaip stipriai jis susižeidęs. Kai jo marškinėliai nuslydo ant žemės sustingau ir prikandusi lūpą nužvelgiau vaikino kūną. Dar niekada nemačiau jo be marškinėlių, nors ir žinojau, kad Tajus sportuoja, nes dar tada kai mokėsi su mano broliu lankė sporto klubą, bet nesitikėjau pamatyti tokio kūno. O ko tikėjausi? Galbūt jeigu jis būtų apžėlęs plaukais, turėtų pilvuką žvelgčiau į jį visai kitaip, o čia lyg koks nusileidęs stebuklas.

Vos susitvardžiau nusukti akis. Atsargiai nuvaliau kraują ir suvokusi, kad jokių stiklų nėra įstrigusių į jo ranką, lengviau atsidusau. Kai dezinfikavau žaisdą arsargiai pradėjau tvarstyti. Tėtis jau seniai mane privertė išmokti kaip naudotis pirmąją pagalbą. Kai namuose tikras gydytojas sunku nepaklusti. O juk saugumas yra svarbiausias, todėl dabar iš ties džiaugiausi, kad nepasimečiau tokioje situacijoje ir nenualpau pamačiusi kraują.

- Atsiprašau, - sušnabždėjo jis ir aš nustebusi pakėliau akis, bet jaučiausi tokia pavargusi jog nebenorėjau ginčytis.

- Einu visko sutvarkyti, o tu ramiai pasėdėk. - paliepiau ir išėjusi iš vonios palikau jį vieną.

Sutvarkiau visą jo nuniokotą virtuvę, surinkau likusius stiklus ir išploviau grindis, nes ant jų vis dar buvo kraujo. Tuomet pradėjau tvarkyti svetainę kurioje vaikinas sėdėjo ir maigė savo telefoną. Kai viską baigiau buvo puse šešių todėl užkaičiau kavos ir grįžau pas Tajų su dviem puodeliais. Pastačiau priešais jį ir atsisėdau kiek toliau. Po akimirkos jis paėmė puodelį ir ilgai laikė savo rankoje.

- Išsikviesiu taksį, - sumurmėjau ir gurkštelėjau kavos.

- Viskas gerai, parvešiu, - paprieštaravo jis, o aš linktelėjau.

Dabar jaučiausi lyg nemokėčiau su juo bendrauti. Mudu amžinai riedavomės, o dabar atrodo pritrūkau žodžių. Kai kavos puodeliai buvo ištuštinti Tajus kaip ir žadėjo parvežė mane namo ir pažadėjo rytoj iš ryto pasiimti nors aš to ir nenorėjau. Galbūt jis pagaliau nebebus toks šiknius?

Kai atsidūriau namuose suvokiau, kad mano pačios marškinėliai ištepti krauju ir tai pastebėję tėvai vos infarkto negavo. Tėtis net neleido man prabilti, apžiūrėjo ir kai įsitikino, kad aš sveika, leido man paaiškinti ką visą tai reiškia. Mama vos laikėsi ant kojų todėl greitai papasakojau, kad kraujas yra Tajaus nes jis susižeidė kai buvome pas jį namuose. O aš didvyrė suteikiau pirmą pagalbą. O tada prasidėjo košmaras. Man teko raminti tėvus, kad jie nešoktų į automobilį ir nenuvyktų pas tą idiotą. Ir kai įtikinau, kad jam viskas gerai, jie pagaliau paliko mane ramybėje todėl nuskubėjau į savo kambarį. Bet ar tikrai jam viskas gerai?