My Fake BoyFriend (BAIGTA)

8 Dalis

Taip ir laukiau kada prasidės ilgoji pertrauka per kurią dažniausiai visi eina į valgyklą pavalgyti. Tyčia dešimt minučių vėlavau, o kai nuėjau akimis permečiau visą valgygklą ieškodama Tajaus. Vaikiną pastebėjau ne iš karto. Dažniausiai po keturių pamokų prisirinkdavo iš ties daug mokinių todėl teko truputį pasidairyti kol galiausiai jį pastebėjau prie vieno staliuko su tais pačiais vaikinais. Regis jie juokėsi iš kažkokio juokelio ar pokšto todėl nieko nelaukdama prisiartinau ir prisitraukusi kėdę atsisėdau šalia Tajaus.

Vaikinas liko nustebęs, būtent to ir troškau. Tuomet dar jam nespėjus sureaguoti prisitraukiau lėkštę su jo maistu ir šyptelėjusi pradėjau valgyti jo kotletus su bulvių koše. Gerai, kad tik aš viena mačiau savo netikro vaikino veidą nes tikriausiai jo draugai pabėgtų akimirksniu, o aš vos laikiau šypseną ir stengiausi neišspjauti maisto.

- Koks tu mielas, zuikuti, - kramtydama stengiausi išlikti rami, bet juokas tikrai ėmė ypač iš mano pasakytų žodžių. - Iš ties miela, kad nupirkai man pietus.

- Tikrai, - vyptelėjo jis primerkęs savo žalias akis, kankinkis asile čia tau už viską ką man padarei.

Tiesiau ranką ties sultimis ir kai paėmiau stiklinę kuri buvo drėgna neišlaikiau ir ji nukrito tiesiai ant vaikino kelnių. Akimirką sulaikiau kvėpavimą ir laukiau blogiausio, bet tuomet man toptelėjo, kad jis vis tiek nieko blogo man nepadarys, o jeigu būtų norėjęs nutraukti šį spektaklį taip ir būtų padaręs.

- Atleisk, kokia aš kvaila, - pradėjau vaidinti ir ištraukusi servetėlę bandžiau nuvalyti jo naujus džinsus. - Manau juos sugadinau, - apgailęstaudama pažvelgiau į jį ir prikandau lūpą, nes šią akimirką troškau kvatotis jam į veidą, ir negana to dar ką nors pasakyti, bet sučiaupusi lūpas tik žiūrėjau į jį ir laukiau sprogimo.

- Tai tik džinsai, - pabrėžė paskutinį žodį.

- Žinoma, - išsišiepiau ir pirštus sukišau į pomidorų padažą, o tuomet perbraukiau per jo veidą. - Atleisk, aš tokia kerėpla, - vaidinau iš ties puikiai, na o jo draugai tyliai pradėjo kikenti. - Tu toks mielas zuikelis, - suėmiau už jo skruostų ir stebėjau kaip Tajaus pyktis didėja.

- Mažute, turėsi dabar nulaižyti mano skruostą.

- Atsisakysiu, nemėgstu kečiupo. - Mirktelėjau tačiau tuomet Tajus pastvėrė mane už rankos ir privertė atsistoti.

Akimirką išsigandau, nes vaikino veide švietė šypsena, tačiau jo stipriai spaudžiama ranka sakė ką kitą. Jis mane arba nužudys, arba papurtys taip jog daugiau nė nepažvelgsiu į jo pusę. Visgi negalėjau priešintis, būčiau tik dar labiau atkreipusi į mus dėmesį.

Tajus įstūmė mane į tuščią kabinetą ir aš išsigandusi pradėjau eiti tarp suolų, kad tik toliau nuo jo. Bet prieš jį buvau bejėgė, gal būt viskas būtų kitaip jeigu čia būtų žmonių, bet dabar jis galėjo lengvai mane nuleisti ant žemės, o gal net gi prie jo kojų.

Pralėkė kelios ilgos sekundės ir jis pagaliau pajudėjo link manęs. Mano kojos tapo medinėmis ir man pasidarė baugu jog esu su juo viena. Tajus lyg velnias žmogaus kūnę. Jis lengvai galėjo mane sutrypti ir paversti nieko vertą tačiau negalėjau daugiau leisti jam mane žeminti. Nebebuvau ta pati mergaitė kurią jis stumdė, todėl turėjau įrodyti, kad esu jam lygi.

- Sugadinai mano džinsus, kvaiša. - Griežtas jo balsas privertė pajudėti, nes jis grėsmingai artinosi. -Nepamiršk, kad viską galiu nutraukti ir tu tapsi visiškai niekuo, net už tą nieką blogiau, juk žinai tai ar ne?

Sukandau dantis nes jis buvo visiškai teisus, tačiau suvokiau ir tai, kad jis bando mane įbauginti todėl atsipalaidavau ir prisiverčiau šyptelėti. Tegu nemano, kad aš taip lengvai pasiduosiu net nepradėjusi kovoti.