My Fake BoyFriend (BAIGTA)

27. Dalis

Atsisėdęs ant sofos atlošo Mantas valgė šokoladinį batonėlį. Vaikinas nė akimirkai nenuleido nuo manęs savo žvilgsnio, o aš buvau ne tik alkana, bet ir jaučiau šaltį kuris kaustė mano kūną. Bet labiausiai bijojau to ką jis gali man padaryti.
Pralėkė kelios valandos, buvo atvykę derybininkai kurie bandė susitarti su vaikinu, bet jo atsakymas buvo toks pat. Palikti mus ramybėje arba jis mane nužudys.
- Jie niekur nedings, - prabilau ir vaikinas piktai dėbtelėjo į mane. – Turi mane paleisti.
- Tu liksi čia su manimi, - atkirto jis ir atsistojęs žengė arčiau.
- Ar aš tau bent kiek rūpėjau? – jis kilstelėjo antakį ir galiausiai nuo kaklo nusitraukė pakabuką kurį man dovanojo. – Ar mane mylėjai?
Mano skruostu nusirito ašaros. Jeigu negalėjau jo priversti pasiduoti gal pavyks jį pergudrauti. Reikėjo jį įtikinti jog vis dar jį myliu, jog esu pasiryžusi būti su juo.
- Koks dabar skirtumas? – nusivaipė jis. – Vos tik gavai proga susiradai kitą vaikiną.
Jis peiliu nubraukė mano išsileidusią garbaną ir jo pirštai nusileido prie mano kaklo. Panorėjęs jis galėjo mane čia ir dabar nužudyti, bet turėjau padaryti viską jog ištrūkčiau iš šio pragaro.
Atsargiai ištiesiau ranką ir drebančiais pirštais paliečiau jo skruostą. Nuo prisilietimo mane pradėjo tampyti, bet vyliausi jog jis to nepastebės. Giliai įkvėpiau per nosį ir pabandžiau nusišypsoti.
- O ką turėjau daryti? – sušnabždėjau ir jo žvilgsnis pasidarė dar baisesnis. – Tėvai liepė eiti į pasimatymus su vaikinais kurie su manimi elgėsi kaip su daiktu. Jie su manimi bjauriai elgėsi, grasino ir sakė jog būsiu jų nuosava lėlė! Aš bijojau, o tu palikai mane vieną.
Staiga jo žvilgsnis sušvelnėjo. Netvardydama ašarų verkiau ir jis manė, jog tai dėl jo.
- Prašiau tavęs pasilikti, nepalikti manęs. – sukūkčiojau ir staiga jis mane apkabino. – Kodėl mane palikai?
- Aš buvau kvailas, - sumurmėjo jis braukdamas per mano nugarą. – Tavo tėvai nustojo man mokėti, todėl įsiutau.
- Bet tu mane myli? – atsitraukusi pažvelgiau jam į akis, dar truputis ir pati pratrūksiu.
- Žinoma, kad myliu, - ir tada jis mane pabučiavo.
Per kūną perbėgo nemalonus jausmas. Sukilo šleikštulys, bet atstumti jo neišdrįsau. Nuo baimės bijojau net krustelėti ir leidau jo siaubingoms lūpoms bučiuoti manąsias.
Jam atsitraukus sulaikiau kvėpavimą, o jis pabučiavo į mano kaklą. O dieve, nežinau kiek dar ištversiu. Jis tyliai šnabždėjo kaip siaubingai pasiilgo mano kūno, o viskas apie ką galėjau galvoti buvo tai kaip jis išniekino mano geriausią draugę. Jis ją išprievartavo, pasinaudojo ir per jį Natali mirė.
- Aš taip tavęs ilgėjausi, - vos galėjau apversti liežuvį, bet ir toliau melavau. – Naktimis negalėdavau užmigti ir vis galvodavau apie tave.
- Maniau po to kai tave palikau tu man neatleisi, - kiek atsitraukęs jis privertė mane pažvelgti į jo akis.
- Aš buvau įsiutusi jog mane pametei dėl tos kekšės! – surikau ir jis suspaudė lūpas.
- Ji buvo tik kelių naktų nuotykis, nieko daugiau, - jis užsikišo peilį už diržo ir abiem rankom suspaudė mano delnus. – Prisiekiu ji man nieko nereiškia.
- Tikrai? – įsikandau į lūpą jog numalšinčiau virpulį.
- Taip, o kaip tas verslininkas? – staiga jo žvilgsnis surimtėjo ir aš stengiausi kvėpuoti.
- Nikas? Jis man per senas, jis sutiko man padėti jog tėvai nustotų mane kontroliuoti. Neturėjau kitos išeities kaip tik pasinaudoti juo. Man jis nerūpi!
Regis mano žodžiai privertė Mantą atsipalaiduoti. Galiausiai jo veide šmėstelėjo šypsena ir aš vos nenusipurčiau. Turėjau dabar jį įtikinti kartu su manimi iš čia išeiti.
- Turime iš čia išeiti.
- Negalim, - paprieštaravo jis vėl išsitraukdamas peilį. – Vos tik išeisiu mane sulaikys.
- Nesulaikys jeigu aš paaiškinsiu jog tu dėl nieko nekaltas. – privalau jį įtikinti, reikia jog jis manimi pasitikėtų. – Natali pati kalta, - vos tik tai ištariau pajutau krūtinėje deginimą. – Ji pati prisivartojo ir lipo ant jūsų, juk taip ir buvo? O kai ją palikai ji dar buvo gyva, nežinia ką ji dar veikė ir su kuo buvo.
Vaikinas suraukė antakius ir akimirką pagalvojęs galiausiai atsargiai linktelėjo.
- Aš jiems viską paaiškinsiu, o tuomet mudu išvažiuosim į Vieną. Namuose turiu beveik penkiasdešimt tūkstančių. Galėsim išsinomuoti butą ir kartu pradėti dirbti. Niekas mūsų nelies.
- Tu turi tiek pinigų? – galiausiai tai prikaustė jo dėmesį ir aš linktelėjau.
- Juk pameni, kad taupiau, juk pameni abu norėjome kuo greičiau dingti iš šio miesto. Ar jau nebenori būti kartu su manimi?
Akimirką jis žvelgė į mane ir svarstė. Nežinojau kas sukasi jo galvoje, bet troškau jog jis manimi patikėtų. Ignoravau visus garsus kurie vyko lauke, ignoravau detektyvo balsą kuris kalbėdavo kas dešimt minučių. Tik norėjau, kad Mantas manimi patikėtų.
- Gerai, - atsiduso jis ir nusviedė peilį. – Tikrai manai, kad tai suveiks?
- Žinoma, man tik reikia pasakyti, kad jie suklydo, supranti?
Galiausiai jis linktelėjo ir ištraukęs raktą ištiesė man ranką. Nė nedvejodama suspaudžiau jo pirštus ir nusišypsojusi pažvelgiau į duris. Dar truputį ir visas šis košmaras baigsis.
Mantas man nusišypsojo ir atrakinęs duris atsargiai jas pastūmė. Be policijos ten būriavosi daugybę žmonių. Nuo mirgančių šviesų man pradėjo svaigti galva. Prisimerkusi pažvelgiau į vaikiną kuris dvejojo.
- Viskas gerai, leisk kalbėti man.
Jam linktelėjus spustelėjau jo ranką ir bandžiau akimis rasti detektyvą.
- Man viskas gerai! – surikau ir suvokiau kaip siaubingai dreba mano balsas. – Mantas man nieko nepadarė, jis nekaltas dėl nieko!
- Mantai iškelk rankas jog matytume! – paliepė detektyvas ir aš pažvelgusi į vaikiną linktelėjau.
- Parodyk jog esi neginkluotas, jog nežadi manęs nuskriausti, - paraginau aš ir vaikinas linktelėjo.
Vos jis iškėlė rankas, prie mūsų pradėjo artintis detektyvas. Aš vis dar šypsojausi pro sukastus dantis ir ašaras ir vyliausi jog vyras kuo greičiau viską užbaigtų. Vos jam priartėjus pasakiau tai ką kartojau prieš tai, jog Mantas nekaltas ir jie privalo mus paleisti, bet vyras daugiau į mane net nebežiūrėjo.
Detektyvas pastvėrė Mantą ir parvertęs ant žemės išdėstė jo teises. Prie manęs pribėgo pareigūnė ir ištiesusi antklodę pradėjo vesti tolyn. Girdėjau kaip man šaukia Mantas jog paaiškinčiau pareigūnams, kad jis nekaltas, bet aš norėjau tik kuo greičiau nuo jo atsitraukti.
Prie manęs priėjo Tajaus tėvas. Pastebėjau už juostos ir vaikiną su draugais, bei Niku. Nieko nelaukdamas vaikinas prasibrovė pro pareigūnus ir stipriai mane apkabino.
- Tau viskas gerai? – paklausė jis ir aš sukūkčiojau įsistvėrusi į jo marškinius. – Ar tas šunsnukis tave sužalojo?
- Ne, man viskas gerai, tik labai bijojau.
Jis švelniai paglostė mano nugarą ir prie mūsų prisiartino Tajaus tėvas. Vyras palaukė kol mudu su Niku vienas nuo kito atsitrauksime, o tuomet pasiūlė mane nuvežti į nuovadą. Norėjau namo, bet žinojau jog bus geriau jeigu iš karto duosiu parodimus.
Man lipant į automobilį Nikas pasisiūlė vykti kartu, o šalia įsitaisė ir Tajus. Pasirodo Rėjus paskambino Tajui ir pranešė jog aš taip ir neišėjau iš buto. Pasirodęs Nikas patikino jog išėjau iš buto nes rado raštelį, todėl jie iš karto kreipėsi į Tajaus tėvą. Jis jau žinojo kas nutiko todėl liepė nesikišti. Bet jie vis tiek atsekė policija nes norėjo įsitikinti, kad man viskas gerai.
Buvau pavargusi, mano reakcija sulėtėjusi. Atsakinėjau į klausimus ir norėjau, kad pagaliau ši apklausa pasibaigtų. Vis dar jaučiau baimę, bet detektyvas patikino, kad Mantas sės ilgam. Jie sulaikė ir Semą. Jam pateikti kaltinimai dėl bendradarbiavimo ir narkotikų. Jis arba gaus metams namų areštą ir baudą arba sės keliems metas už grotų.
Po ilgos apklausos galiausiai man leido vykti namo. Kažkodėl vyliausi jog atvyks mano tėvai. Troškau jog jiems rūpėčiau, tačiau visai nenustebau jų neišvydusi. Tajaus tėvas patikino jog su jais susisiekė. Tėtis vis dar buvo Vienoje ir pasiteisino konferencija, na o mama aiškiai leido suprasti, kad neturi tam laiko.
Aš jiems nerūpėjau.
Nurijusi kartėlį pažvelgiau į visus susirinkusius savo draugus ir nusišypsojau. Prie manęs iš karto pribėgo Maja ir stipriai apkabino. Ji nesulaikiusi ašarų pravirko. Prie jos prisidėjo ir Violeta. Galiausiai mane apkabino Rėjus, jis jautėsi siaubingai jog pavėlavo ir kaltino dėl to save. Tačiau jis buvo nekaltas.
- Važiuojam? – paklausė Nikas spustelėdamas mano delną ir aš linktelėjau.
- Žinai, aš šiek tiek išalkusi, - vyptelėjau ir draugai susižvalgė.
- O jeigu visi užsisakytume picos? – paklausė Tajus ir Nikas linktelėjo.
- Ką manai? – jis pažvelgė į mane laukdamas atsakymo ir aš greitai linktelėjau.
- Būtų šaunu.
Prisiglaudžiau prie Niko ir leidausi jo vedama kuo toliau nuo Manto. Viskas buvo baigta ir jis daugiau nieko nebenuskriaus.