My Fake BoyFriend (BAIGTA)

9. Dalis

Labiausiai nelaukiau trečiadienio. Turėjau bloga nuojautą. Nors per tas dienas Niko ir nemačiau bei nieko apie jį negirdėjau, šiandien ryte jaučiausi sudirgusi. Neketinau eiti pietų su jo šeima, tad dėl viso pikto ketinau po pamokų važiuoti kelioms dienoms pas Violetą. Mergina neprieštaravo, jog likčiau pas ją. Mudvi turėsime pakankamai daug laiko nuspręsti kokiomis suknelėmis norėsime pasipuošti per išleistuves.

Susikrovusi nedidelį krepšį su būtiniausiais drabužiais ir kosmetikos priemonėmis patraukiau į virtuvę. Mamos arba nebuvo, arba ji vis dar miegojo. Nujaučiau, kad ji visai nenakvojo namuose. Kai tėtis likdavo Vienoje, ji dažniausiai namuose nelikdavo nakvoti. Jau seniai žinojau, kad ji nėra ištikima tėvui, bet ką aš galėjau padaryti? Esu paauglė ir į jų reikalus bei santykius neturėjau teisės kištis. Tai buvo jų gyvenimas, ne mano.

Pasidariusi kavos išsikepiau kiaušinį, pasiskrudinau duonos ir užsitepiau avokado. Susidėjusi lėkštėje gražiai nufotografavau ir nusiunčiau nuotrauką Majai. Draugė atsakė per kelias minutes atrašydama, kad mano skysto trynio nė už ką nevalgytų. Ir ką ji iš viso išmano apie valgymą?

Sukirtusi pusryčius sudėjau indus į indaplovę ir jau buvau pasirengusi važiuoti į mokyklą kai pasigirdo durų skambutis. Laikrodis rodė puse aštuonių, vargu ar tai galėjo būti Maja ar kuri nors iš mano draugių. Bet visgi tai galėjo būti Tara. Tai nebūtų pirmas kartas kai ji atiduria prie mano namo durų anksti ryte ir prašo, kad nuvežčiau į mokyklą, blogiausiu atveju jai reikia pinigų.

Pastvėriau krepšį su rankine ir atvėriau duris. Tą akimirką krepšys nuslydo ant žemės ir aš nejaučia žengtelėjau žingsnį atgal. Priešais mane stovėjo Nikas. Atrėmęs rankas į durų staktą jis atsargiai mane nužiūrėjo. Ant jo akių buvo uždėti akiniai nuo saulės. Prabangus pilkas kostiumas, balti marškiniai ir pilkos kelnės. Jo lūpos buvo stipriai sučiauptos, bet nujaučiau jis viduje juokiasi iš mano veido išraiškos.

- Ko nori? – sušnypščiau ir susidėjau rankas ant krūtinės. – Traukis, man reikia į mokyklą.

- Manai aš kvailas? Nuvažiuosi į mokyklą ir aš kaip idiotas turėsiu tavęs ieškoti. Nieko nebus, tu dabar pat važiuosi pas mane.

- Ne, - papurčiau galvą ir dabar pajutau kaip visas mano kūnas įsitempia. – Negaliu praleidinėti pamokų, - pasipiktinau, bet tada Nikas įžengė į mano namus ir atsidūrė priešais mane. Galėjau bandyti laimę ir bėgti į viršų, bet kas tada? Slėpsiuosi po lovą? – Juk liepiau dingti iš namo gyvenimo.

- Nieko nebus mieloji, tu pradėjai šį žaidimą, tu ir užbaigsi. Šiandien.

- Niekur aš su tavimi neisiu.

- Dar ir kaip eisi.

Jis pastvėrė mane už riešo ir prisitraukęs apglėbė per liemenį. Nė nespėjau cyptelėti kai jis pakėlė mane nuo žemės ir nusinešė į lauką. Dar spėjau surikti, kad užrakintų duris. Nenorėjau, kad bet kas ateitų ir juos apvogtų, mama mane nudėtų iš karto.

Vaikinas įsodino mane į automobilį ir užrakinęs dureles pradėjo važiuoti. Suspaudžiau kumščius ir norėjau jam gerai trenkti į veidą, jis tiesiog pagrobė mane iš namų. Reikėjo jau vakar vakare važiuoti pas Violetą, tačiau nė nepagalvojau, kad jis ims ir atvažiuos iš pačio ryto.

Nikas sustojo miesto centre. Pagrindinėje turgaus aikštėje kur stovėjo vos prieš metus pastatytas naujas daugiabutis. Įvažiavęs į požeminį garažą jis pasistatė automobilį ir atidarė mano dureles. Piktai jį nuvėriau, bet regis mano žvilgsnis jam buvo nė motais. Pastvėręs už alkūnės jis nusitempė mane į liftą ir nuspaudė trečią mygtuką. Na bent jau dabar žinosiu kur jis gyvena.

- Ar gali nustoti mane tampyti? Aš tau ne koks skuduras, - pasipiktinau kai jis užtrenkė duris ir atsirėmė į jas.

- Sėdėsi čia iki pat pietų, supratai? O tada pasakysi mano seneliui tiesą, jog esi savanaudė kalė kuri dėl savanaudiškų tikslų sugalvojo šį melą, bet pasistenk tai pasakyti gražiai ir be keiksmažodžių, - perspėjo jis.

- O jeigu to nepadarysiu? – nusišypsojau ir ištraukiau iš rankinės savo telefoną. – Nepamiršk, kad aš vis dar galiu paskelbti nuotrauką internete.

Mano veidą nušvietė plati šypsena nes visgi turėjau persvarą, ar bent jau maniau, kad turėjau. Nikas atsitraukė nuo durų, nusiėmė savo akinius ir padėjo ant apvalaus juodo stalo. Atlaisvino savo kaklaraištį ir atsegė švarko sagas. Prispaudžiau prie krūtinės savo telefoną ir pradėjau baimintis, kad jis bandys jį iš manęs atimti.

Man visai nepatiko tai ką mačiau. Niko veide atsirado nedidelė šypsenėlė ir aš pradėjau panikuoti. Užsikišau telefoną už liemenėlės vildamasi, jog jam užteks padorumo nekišti rankų.

Trimis dideliais žingsniais jis atsidūrė prie manęs, o aš atbula pradėjau judėti kol atsitrenkiau į sieną. Susidėjau rankas taip jog uždengčiau krūtinę, bet jis tik nusišypsojo. Jaučiausi mažytė, jis buvo už mane aukštesnis, tvirtesnis ir nepaisant visko labai patrauklus.

- Duok telefoną, - jis primerkė rudas akis ir pakreipė galvą. – Dabar.

- Kokia tau nauda iš jo jeigu yra slaptažodis. – kilstelėjau antakį, bet tada jis nusišypsojo. Šūdas.

- Nėra, mačiau jog kodo nesi užsidėjusi.

Prikandau lūpą, dabar tikrai nebuvo kada uždėti slaptažodžio. Apskritai nemačiau prasmės jo dėtis. Bet dabar keikiau save. Jis palinko į priekį uždėdamas rankas man iš šonų. Jo veidas buvo pernelyg arti, bet aš buvau per daug išdidi nusukti akis. Aš nepasiduodu, jeigu degu, nusitempiu kartu ir visus kitus. Tokia buvau aš, tokia buvo Lili ir dėl nieko niekada nesigailėjau.

Jis ištiesė rankas ir pastvėręs mane už riešų iškėlė juos į viršų. Viena ranka suspaudė mano rankas, o su kita įkišo pirštus už mano palaidinės. Radęs telefoną jį iš karto ištraukė ir paleidęs mane nusisuko. Susmukau ant žemės ir nuleidusi galvą giliai įkvėpiau. Viskas baigta, turėsiu kartu su juo vykti pietų ir dar pasakyti tiesa. Na jau ne. Jeigu jis mano, kad aš prabilsiu jo naudai, tai labai stipriai klysta.

Ištrynęs nuotraukas jis numetė mano telefoną ant lovos ir kažkur nuėjo. Tuo pasinaudodama pastvėriau savo rankinę ir mobilų. Pribėgusi prie durų jas pabandžiau atidaryti, bet jis jas užrakino. Prakeiktas niekšas!

Susmukau prie durų ir bandžiau sugalvoti ką daryti. Kokia tikimybė nusileisti per langa? Tikriausiai  susilaužyčiau visas kūno dalis, bet išvengčiau tų pietų. Tik ar vertėjo taip rizikuoti?

Sukandusi dantis atsistojau ir atsižvalgiau. Svetaine buvo didelė. Palei didžiulį langą kuris ėjo per visa sieną stovėjo juoda sofa, o iš šonų švietė violetinė spalva. Nuostabu, lemputės, kaip miela. Priėjusi atsisėdau ir suvokiau, jog patogiau būtų sėdėti ant žemės. Apvalus juodas stalas, šone stovėjo dar vienas labiau priminantis ofiso. Kompiuteris ir daugybę geltonų bei raudonų aplankalų su kompanijos emblema, tulpė.

Pradėjau ieškoti vonios kambario ir jį radau žengusi tris žingsnius į koridorių. Vargu ar tai galėjai pavadinti koridoriumi, jis buvo platus, todėl visai nenustebau išvydusi du treniruoklius. Pasisukau į vonios kambarį ir kilstelėjau antakį. Kas per velnias? Įžengiau į vidų ir negalėjau atplėšti akių. Ne dėl erdvaus vonios kambario kuriame buvo didelis neįstiklintas dušas, ovali marmurinės spalvos vonia ir kriauklė kuri priminė iš marmuro išskaptuotą dubenį. Ne, tai buvo niekas palyginus su tuo, jog čia nebuvo prakeiktų durų. Labai vyliausi, kad man nereikės čia pasilikti nakčiai. Ačiū dievui tualetas buvo atskiras ir turėjo duris.

- Įsipatogink, - grįžo Nikas, tikriausiai iš savo miegamojo. – Pietūs bus puse pirmos Graikų restorane.

- Tu labai klysti jeigu manai, kad sugebėsi mane iš čia ištempti!

- Tą patį sakei, kai atvažiavau tavęs pasiimti. – vyptelėjo jis ir grįžo į svetainę.

- Nekenčiu tavęs! - surikau, bet veltui, jis nė nekreipė jokio dėmesio.

Dalį teko skelti per pusę, todėl kitą įkelsiu rytoj 😁 ačiū, kad skaitote, bei komentuojate❤❤🖤🖤