My Fake BoyFriend (BAIGTA)

21. Dalis

Kitą dieną Violetos padedama susigrąžinau daiktus iš mokyklos spintelės ir trumpam grįžusi namo susitvarkyti patraukiau į oro uostą. Su šviesiaplaukę kavinėje gėrėme kavą ir laukėme kol nusileis Rėjaus lėktuvas kuris jau vėlavo dvidešimt minučių. Visada taip. Pernai metais jo laukiau keturias valandas nes lėktuvas negalėjo pakilti dėl tam tikrų priežasčių ir teko laukti kito. Vyliausi jog nereikės ilgai laukti kitaip jis galės atvažiuoti autobusu.
- Kaip praėjo diena Vienoje? – paklausė mergina ir aš išsiblaškiusi vėl įsmeigiau žvilgsnį į antrą kavos puodelį.
- Man atrodo man patinka Nikas.
- Kodėl tai nuskambėjo lyg būtų blogai? – kilstelėjo antakius ji ir šakute pakabino tiramisų pyrago.
- Nes jis nori būti tik draugais. Neva esu jauna, kvaila ir bla bla bla. – pavarčiau akis ir draugė suspaudusi lūpas palietė mano pirštus.
- Jeigu tau nuo to pasidarys geriau tarp mano mamos ir tėčio beveik dešimties metų skirtumas.
Linktelėjau ir pažvelgiau į telefoną. Po dar dešimties minučių pagaliau sulaukėme ir lėktuvo. Atsidususi susimokėjau už kavą ir nuėjau prie išėjimo. Tačiau žinojau jog Rėjus dar užtruks kol bus patikrinti pasai tad iš karto atsisėdau ant kėdės ir pradėjau stebėti žmones.
Gavau žinute nuo Majos. Ji siūlė šiandien vakare susitikti baulinge ir gerai praleisti laiką. Jau norėjau atsisakyti nes aš vienintelė būčiau buvusi be poros, bet tuomet parašiau Nikui. Nieko nesitikėjau. Net nenorėjau puoselėti jokių vilčių, bet kai telefonas supypsėjo drebančiomis rankomis pažvelgiau į ekraną.
Jis nori prisijungti.
- Sveikos gražuolės, - šelmiška pusbrolio šypsena ir Violeta akimirksniu pakilo nuo kėdės ir puolė jam į glėbį. – Pasiilgau tavęs, - ištarė jis bandydamas perėgti triukšmą. – Ilgai laukiat manęs?
- Amžinybę, - burbtelėjau vokiškai ir jis tik vyptelėjo. – Ar dar neturėjai išmokti vokiečių kalbos?
- Man užtenka ir anglų, - atrėžė jis ir aš pavarčiusi akis patraukiau prie durų pro kuriuos plūdo žmonės.
Iš tiesų džiaugiausi, kad Rėjus atvyko ir aš daugiau nebūsiu viena namuose. Nebereikės lysti į akis Majai su Tajumi ir  mažiau laiko leisiu su Niku.
Grįžusi į namus palikau Rėjų su Violetą jam skirtame kambaryje, o pati nuėjau į vonią ir prisipylusi karšto vandens atsiguliau.
Nikas sutiko vykti kartu, bet gal tik iš mandagumo? Negalėjau nustoti galvoti ir vos užmerkus akis prisimindavau jo lūpų skonį. Šūdas, aš iš ties kraustausi iš proto. Taip ir būna kai kažko labai nori ir negali gauti. Kurių galų iš visų vaikinų man būtinai reikėjo išsirinkti jį?
Vis knietėjo jam parašyti, bet nežinojau ką. Vanduo vis labiau šalo, o aš ištrindavau visus parašytus žodžius. Galiausiai pasidaviau ir padėjusi telefoną ant spintelės išlipau iš vandens ir susisukau į rankšluostį. Tada mano telefonas supypsėjo.
Neskubėdama išsišukavau plaukus, tada juos išsidžiovinau ir tik tuomet paėmiau telefoną. Tikėjausi jog parašė Maja, arba pusbrolis kuris dabar neaišku ką veikė ir aš tikrai nenorėjau žinoti ką jis veikia, bet ekrane švietė Niko vardas.
„Pamiršai pasiimti suknelę su daiktais, nori jog atvežčiau į baulingą?“
Prikandau lūpą, nors ir kaip norėjau tos suknelės su bateliais bei delnine, dabar visai nenorėjau nieko imti, o tuo labiau po vakar vakaro.
„Ne, padovanok merginai kuri bus jos verta“
Ant pabaigos pridėjau šypsenėlių, nors ir jaučiausi kvailai.
Stebėjau ekraną tikėdamasi jog gausiu dar vieną žinutę, bet nieko.
„Ką veiki?“
Galiausiai neištvėrusi parašiau ir nuėjusi į drabužinę pradėjau ieškoti kuo apsirengti. Radau šviesiai mėlyną languotą sijoną. Jeigu pasilenkčiau daugiau, šviestų mano apatiniai, bet koks skirtumas juk aš neturiu vaikino vis tiek. Prie jo pritaikiau bambos nesiekiančią juodą palaidinę ir priėjau prie veidrodžio. Teliko išsitiesinti plaukus ir pasidaryti makiažą.
Mano telefonas vėl supypsėjo.
„Dirbu, važiuoju pas klijientą. Kaip turėčiau apsirengti vakarui? „
Perskaičiau žinutę du kartus ir vos nepradėjau juoktis.
„Nesi žaidęs baulingo? „
Nujaučiau jog net neverta klausti todėl greitai pridėjau.
„Džinsai, marškinėliai. Nebūk susikaustęs ne į darbo pokalbį eisi, o atsipalaiduoti.“
Nesulaukusi po penkių minučių, galiausiai nuėjau dažytis. Greitai susiruošusi patraukiau į virtuvę kurioje Rėjus jau gėrė arbatą. Violetos niekur nesimatė. Kilstelėjusi antakius priėjau prie kavos aparato ir nuspaudusi mygtukus stebėjau kaip pradeda bėgti pienas. Man iš ties reikėjo kavos.
- Violeta grįžo namo susitvarkyti, sakiau jog tu ją paimsi. – ištarė jis ir aš atsisėdau priešais apkabindama puodelį. – Kaip jautiesi?
- Būtent dėl ko? – kilstelėjau antakius ir jis nustojo maivytis.
- Dėl Natali, Manto ir viso kito? Ar tas padugnė dar bandė su tavimi susisiekti?
- Ne, - papurčiau galvą ir nuleidau akis. – Jis ją pasinaudojo, tikriausiai net yra kaltas jog ji perdozavo. Natali ankščiau niekada nevartojo jokių narkotinių medžiagų, ji apskritai nemėgo alkoholio.
- Policija jį suras, o tau niekas negresia, aš būsiu šalia, pažadu.
Jis priėjo ir stipriai mane apkabino. Vos sulaikiau ašaras ir tik todėl jog mano telefonas vėl supypsėjo. Greitai atsitraukusi atidariau žinutę ir nusivylusi žiūrėjau į du žodžius.
„Gerai, ačiū“
- Naujas vaikinas? – paklausė palinkęs pusbrolis ir aš greitai išjungiau WhatsApp programėlę.
- Ne, draugas.
- Tikrai? – kilstelėjo antakius jis. – Per greitai atsakei.
- Na ir? Jis tik padeda man. Apsimeta prieš mano tėvus jog nereikėtų man vaikščioti po pasimatymus su visokiais idiotais.
- Žinoma, pažystų tą žvilgsnį, - vyptelėjo jis ir pažvelgė į laikrodį. – Einu po dušu ir tada jau galėsim po truputį važiuoti.
Linktelėjau ir vėl pažvelgiau į telefoną. Nikas pasisiūlė mus paimti ir aš nedvejodama sutikau. Bent jau galėsiu ko nors lengvo išgerti ir nereikės jaudintis kaip parsirasti namo.
Džiaugiausi jog čia buvo leidžiama gerti nestiprius alkoholinius gėrimus legaliai nuo šešiolikos metų.
Kai Rėjus sugrįžo gavau žinute nuo Majos jog jie mūsų jau laukia ir rezervavo vietą. Ilgai netrukus pasirodė ir Nikas. Vaikinas vilkėjo šviesiai mėlynus džinsus ir baltus marškinėlius su „Levis“ užrašu. Pabandžiau išspausti šypseną, bet nujaučiau jog atrodė keistai. Kadangi pusbrolis atsisėdo į galą, man teko sėstis į priekį. Dabar iš ties jaučiausi nejaukiai. Vos prieš dvidešimt keturias valandas jis buvo prispaudęs mane prie sienos ir bučiavo, o dabar turime elgtis lyg draugai. Kažkokia nesąmonė.
Pakeliui pasiėmėme Violetą ir visi patraukėme į baulingą. Nujaučiau jog ne tiek linksma kiek nejauku bus visą vakarą.
- Dieve, jūs vėluojat, - užsipuolė Maja apkabindama mane. – Bet atrodai nuostabiai.
- Tu irgi, - nuvėriau jos plėšytus džinsus ir neskoningą violetinę palaidinę. – Iš kur iš viso tai ištraukei?
Mergina tik papurtė galvą ir visi nuėjome pasiimti batelių. Po to priėjo padavėja klausdama ar nenorime gėrimų su užkandžiais ir vaikinai iš karto užsakė gėrimus.
Susiskirstėme komandomis. Aš su Niku, Tajus su Maja ir Rėjus su Violeta. Pasirodo ne tik Maja kuri siaubingai žaidė, bet ir Nikas.
- Jeigu taip ir toliau mes pralaimėsim, - piktinausi aš. Mes vos atsilikome nuo Tajaus su Maja. Tik vaikino pastangomis jie nebuvo pačioje pabaigoje, o štai mano pusbroliui su Violeta sekėsi net labai gerai. Net pradėjau įtarti jog jie paslapčia tam treniravosi.
- Aš niekada nesu jo žaidęs, ko tu iš manęs nori? – atkirto jis supykęs.  - Ir prisidenk kuo nors nes tau pasilenkus šviečia apatiniai.
- Na ir kas, - pavarčiau akis. – Gerai, ateik padėsiu tau.
Pastvėriau Niką už rankos ir paėmiau vieną iš kamuolių. Pirmiausiai liepiau jam išsirinkti tinkama kamuolį. Tokį kuris jam nebūtų labai lengvas ar per sunkus. Priėjusi prie linijos kelis kartus parodžiau kaip jis turėtų jį mesti ir galiausiai atsitraukiau.
Ir visgi antru bandymu jam pavyko numušti net penkis kėglius. Apsidžiaugusi iš karto pribėgau ir jį apkabinau. Nors šią partija ir pralaimėjome, kuo toliau tuo darėsi smagiau žaisti ir visų nuotaikos kaip mat pasitaisė. Žinoma iki tos akimirkos kol nepatikrinau savo telefono.
„Pasiilgau tavęs, Lili“
Nors rašė iš nežinomo numerio aš žinojau nuo ko ši žinutė.