My Fake BoyFriend (BAIGTA)

23. Dalis

Kai vakare grįžo Rėjus, papasakojau kas nutiko. Vaikinas leido pasinaudoti savo telefonu, todėl iš karto paskambinau Violetai ir papasakojau kas nutiko. O ji jau praneš Majai. Neturėjau didelio pasirinkimo kaip tik pasinaudoti pusbrolio telefonu ir taip susirasti pigų nuomojamą butą. Kadangi man jau buvo septyniolika butą galėjau išsinomuoti ir be suaugusio priežiūros.
Visą naktį negalėjau užmigti. Vis galvojau kaip turėsiu sutvarkyti košę kurią pati ir pridirbau. O svarbiausia negalėjau patikėti, jog tėtis taip su manimi pasielgė. Buvau tikra jog už to stovi mama.
Ryte praleidau pusryčius, net neturėjau noro keltis iš lovos. Kaip tyčia šiandien oras buvo iš ties siaubingas. Apsiniaukią, šalta ir be perstojo lijo. Viskas ko dabar norėjau tai tik miegoti ir tikėtis, kad visos mano problemos savaime susitvarkys.
- Kodėl tu vis dar lovoje? – pyktelėjo mama įsiverždama į mano kambarį. – Nagi, eik į dušą ir susitvarkyk. Už trijų valandų tau pasimatymas.
- Niekur aš neisiu, - sumurmėjau nusisukdama nuo jos. – Jeigu taip nori pati ir eik, - atkirtau, o tuomet ji nutraukė nuo manęs antklodę.
- Neatsikalbinėk, Lilijana. Dabar pat keliauk į vonią ir susitvarkyk. Atrodai kaip kokia...
Ji nebaigė sakinio, bet jai to ir nereikėjo. Suvokiau ką ji turi galvoje. Atrodau kaip kokia valkata, nusmurgėlė, ar prasčiokė. O iš tiesų jaučiausi kaip kokia kekšė, mergina kuri ieško turtingo vaikino tam, kad jis ją išlaikytų. Aš buvau ne tokia. Nenorėjau tokia būti.
Net nepažvelgusi į mamą patraukiau į vonią ir užsirakinusi priėjau prie veidrodžio. Atrodžiau klaikiai. Lili kuri visų akyse buvo stipri, nepalaužiama, pasikėlusi blondinė dabar atrodė apgailėtinai silpna.
Suspaudžiau lūpas, bet nesugebėjau nulaikyti ašarų. Nekenčiau savo tėvų už tai kaip jie su manimi elgėsi. Nekenčiau jog turėjau daryti tai ko jie norėjo, tarsi aš būčiau koks daiktas neturintis jausmų. Tiesa buvo tokia jog vos per kelis žingsnius buvau nuo palūžimo. O dabar buvau visiškai viena.
Mano žvilgsnis nuslydo link žirklių. Svarsčiau ar nebūtų geriau tiesiog viską užbaigti. Tačiau tuomet papurčiau galvą ir giliai įkvėpusi vėl pažvelgiau į savo atvaizdą. Na jau ne. Aš nepasiduosiu, gal ir sulaužyta, bet nesirinksiu lengviausio kelio. Buvo ir blogiau, ištversiu ir tai.
Greitai palindau po dušu ir nusipraususi apsivyniojau rankšluosčiu kūną. Visai neskubėdama susitvarkiau plaukus. Išsitiesinau ir pasidažiau visiškai neryškiai.
Kai grįžau į kambarį mamos jau nebebuvo, tačiau ant lovos radau auksinės spalvos suknelę. Ji buvo nauja, ir labai trumpa. Sugriežiau dantimis, bet nesiginčydama apsirengiau ją ir pažvelgiau į veidrodį. Išspaudžiau dirbtinę šypseną ir susiradau pakankamai didelę rankinę. Įsimečiau visas savo santaupas, dokumentus ir pradėjau dairytis savo automobilio raktelių, bet jų įprastoje vietoje nebuvo. Tikriausiai mama juos paėmė. Na ir puiku, būsiu be mašinos, kaip nors išsiversiu.
Kol dar turėjau laiko nuėjau pas pusbrolį į kambarį ir paprašiau jo, kad vėliau su manimi susitiktų miesto centre prie fontano su drakonu ir atitemptų ten savo lagaminą kuriame ketinau sudėti savo drabužius.
Vos tik atnešiau į jo kambarį reikiamus drabužius prisistatė mama. Ji kreivai nužvelgė mane ir suraukė savo antakius. Jau maniau jog suvokė ką ketinu daryti, bet tik grubiai pastvėrė už rankos ir privertė atsisėsti.
- Juk į pasimatymą eini, o ne namuose sėdėsi. – pyktelėjo ji valydama mano akis. – Ar jau pamiršai kaip dažytis? Kam tau tada iš viso tiek kosmetikos?
Neatsakiau nors ir kaip norėjau jai išrėžti ką manau. Šį kartą nurijusi visą kartėlį ramiai sėdėjau ir klausiausi jos tirados kokia nedėkinga dukra esu. Kartais iš ties pagalvodavau ar tikrai tokia esu? Gal tiesiog turėčiau būti tokia kokios jie nori? Paklusnios kuri niekada neprieštaraus, kuri visada šypsosis ir sutiks su viskuo ką jai sakys. Bet tuomet ar tikrai tai bus mano pačios gyvenimas?
- Jo vardas Rene Fensteris, jo tėvas yra Sparkase banko direktorius todėl visko nesugadink. Vaikinui dvidešimt dveji metai, nuvešiu tave į restoraną prie ežero ir pasiimsiu tave po dviejų valandų. Elkis gražiai ir atgausi savo telefoną ir automobilio raktelius.
Sukandusi dantis linktelėjau nors mieliau norėjau jai išrėžti jog gali viską pasilaikyti sau.
- Ir pakeisk tą rankinę, ji nedera prie suknelės.
- Ten mano makiažas, - burbtelėjau ir galiausiai mama linktelėjo. 
Tėčio namuose nebuvo, gal taip tik ir geriau. Mama ištiesusi man skėtį palydėjo iki keleivio durelių, o tuomet pati atsisėdo už vairo. Iki pat restorano abi nekalbėjome. O aš troškau jog šis kvailas pasimatymas kuo greičiau pasibaigtų.
Oras vis dar nepasitaisė, o mama net neleido užsidėti jokio švarkelio. Neva jis tik trukdys. Jai nerūpėjo jog peršalsiu, apskritai mano norai jai buvo nė motais.
Sukandusi dantis pastvėriau skėtį, ir nieko nesakiusi išlipau iš automobilio. Šis restoranas buvo vienas brangiausių mieste. Kelis kartus čia buvau su tėvais kurie šventė kažką ko man nesakė, taip pat buvau čia ir su Mantu. Žinoma už maistą mokėdavau aš.
Prie durų mane pasitiko padavėjas. Jis paėmė mano skėtį ir maloniai nusišypsojęs pasiteiravo ar esu rezervavusi staliuką. Pasakiau vaikino vardą ir pavardę ir iš karto buvau nuvesta į terasą.
Būtų visai romantiška. Man visad patiko valgyti terasoje nes čia atsiverdavo nuostabus vaizdas į vandenį, o pakabintos šviečiančios lemputės iš ties suteikė jaukumo. Tačiau dabar viso to nemačiau. Man buvo šalta, ir vos sugebėjau nepradėti kalenti dantimis.
Mane nuvedė iki tolimiausio staliuko prie kurio sėdėjo šviesiaplaukis vaikinas. Pakėlęs galvą jis iš karto nusišypsojo. Nujaučiau jog dauguma merginų iš karto išsilydo vien nuo akinamos šypsenos, ir tu gražių didelių mėlynų akių, bet manęs jis visiškai nežavėjo, o ir kostiumas kurį jis vilkėjo atrodė keistai. Tarsi kabėtų ant jo.
Vos tik atsisėdau, padavėjas pasiteiravo ar nenorėčiau ko nors išgerti, bet už mane atsakė šviesiaplaukis.
- Jai atneškite mineralinio vandens ir manau galime užsisakyti maisto, ar ne mieloji?
Kilstelėjau antakius ir jau norėjau įsikišti, bet jis ir vėl pradėjo kalbėti. Užsakė man salotų, o pats sau kepsnį. Kas per nesąmonė? Jis jau dabar man nepatiko, o aš dar net nepradėjau su juo kalbėtis.
- Aš galėjau užsisakyti ir pati, - šyptelėjusi gurkštelėjau gazuoto vandens. – Galiu kalbėti.
- Žinau, bet merginos privalo rūpintis savo figūra, aš susitikinėjau su daugybę merginų tad jau esu šioje srityje profesionalas. – vyptelėjo jis ir aš vos neprunkštelėjau. – Esi labai graži, Lilijana.
- Nejaugi? – dirbtinai šyptelėjau ir jis palinko į priekį.
- Taip ir tavo mama perspėjo mane jog esi spygliuota.
- Kokia? – suraukiau antakius ir vaikinas pradėjo juoktis.
- Nesijaudink, man patinka spygliai. – jis ištiesė ranką ir suspaudė manąją.
Nuo prisilietimo net nupurtė. Akimirksniu atitraukiau ranką ir piktai pažvelgiau į Rene kuris lyžtelėjo savo apatinę lūpą. Man jis visai nepatiko.
- Juk supranti, kad man septyniolika? – paklausiau ir jis atsigėręs savo vyno linktelėjo.
- Tik nesakyk jog esi skaistuolė mergelė, nes tavo apranga sako ką kitą. Kodėl mudu tiesiog negalime pasimėgauti tokiu gražiu vakaru?
Suspaudžiau šąlančius pirštus ir apsidairiau.  Prie mūsų jau artėjo padavėjas su mūsų užsakymais. Ketinau paprašyti kokios antklodės, nes mačiau jog kai kurie žmonės jomis apsisiautę.
- Atsiprašau, - šyptelėjau pagyvenusiam padavėjui. – Ar galėčiau gauti antklodę?
- Jai jos nereikia, - greitai atsakė Renė ir vyras pažvelgė į mane. – Kaip ten jūs merginos sakote, grožis reikalauja aukų.
Mačiau jog padavėjas nori kažką sakyti, bet aš greitai šyptelėjusi papurčiau galvą. Jam nutolus piktai dėbtelėjau į blondiną, bet jis nieko nelaukdamas jau valgė savo kepsnį.
- Papasakok apie save, - paragino jis, o aš norėjau kuo greičiau iš čia dingti.
- Nėra ko pasakoti, nepakenčiu tokių storžievių kaip tu, - atkirtau ir vaikinas nusijuokė.
- O man būtent tokios kaip tu patinka.
Neištvėrusi pakilau nuo stalo ir ketinau iš čia dingti, bet vaikinas staiga pastvėrė mane už riešo ir stipriai suspaudęs piktai dėbtelėjo.
- Sėskis, - piktai paliepė jis, o aš sukandau dantis, nes nuo skausmo bijojau jog aiktelėsiu. – Aš ne kaip tavo buvę vaikinai kuriuos gali šokdinti.
Man atsisėdus jis paleido mano ranką ir tuo pasinaudodama akimirksniu vėl pakilau nuo stalo ir pradėjau greitai eiti. Jaučiau kaip stipriai daužosi krūtinėje širdis. Rankos drebėjo ir aš vos nepaleidau savo rankinės. Atsitrenkdama į kelis lankytojus greitai atsiprašiau ir net nepasiėmusi skėčio smukau laukan.
Mane iš karto sukaustė šaltas vėjas, o ant galvos pradėjo kristi dideli lietaus lašai. Apsikabinusi save rankomis patraukiau nedideliu takeliu vildamasi jog tas pašlemėkas nesugalvos manęs atsekti.