My Fake BoyFriend (BAIGTA)

1. Dalis

Meluojame tuomet kai bijome pasakyti tiesą. Tiesa kartais gali sugriauti mūsų gyvenimus, o galbūt tik taip atrodo. Vienaip ar kitaip tuo metu kai pasirenkame melą nematome kitos išeities, nors ji visada yra - pasakyti tiesą. Bet baimė man neleido to padaryti todėl išsišiepusi pyliau saldų melą kuris ateityje gali man stipriai pakišti koją, bet kol kas dėl to nerimauti nereikia.

- Maja, klausaisi? - Nutraukė mano mintis Lili, kuri prieš mano akis pamojavo mados žurnalu kuriame pusnuogė stovėjo manekenė demonstruodama bikinį. - Kaip tau jis? Mačiau panašų prekybos centre, manau jis išryškintų mano krūtinę. - Vyptelėjo ji ir aš greitai linktelėjau.

Tik dvi savaitės, praėjo tik dvi savaitės kaip esu naujojoje mokykloje apsupta naujų draugių kurios su manimi iš karto pradėjo bendrauti. Niekada nežinojau ką reiškia būti naujoke, bet supratau tai kai atsistojau priešais klasę ir visų žvilgsniai susmigo į mane. Tas jausmas buvo siaubingas tik man pasisekė, kad turėjau progą susipažinti su merginomis kurios nebuvo tylenės ir atsiskyrėlės. O tokių klasėje buvo iš ties daug.

Pirmame suole sėdėjo Violeta, ji taip ir nepritapo šioje klasėje nors jau mokosi pusantrų metų ir merginos jos nemėgsta, nes ji turi natūralius šviesius plaukus, gražią figūrą kurią slepia po neskoningais drabužiais ir mielą veidą kuriuo žavisi vaikinai. Aišku ji mokosi neblogai todėl vaikinai dažnai su ją sėdi, o tokios kaip Lilė ją keikia ir mintyse trokšta jai tik blogo.

Atsidusau ir pažvelgiau į rudakę merginą raudonais plaukais. Šiandien jos plaukai sukosi mažytėmis garbanėlėmis ir atrodė pasipūtę. Man ji priminė nukirptą pudelį, bet sulaikiau šypseną kuri veržėsi iš mano lūpų. Jeigu pasijuokčiau iš jos stiliaus atsidurčiau žemiau Violetos, o dar blogiau būčiau pasityčiojamo auka visus likusius du metus.

- Mano vaikinas po pamokų nusiveš mane apsipirkti, - sucypė savo plonu balseliu Tara ir aš šyptelėjau. - O kaip tu Maja?

Kilstelėjau antakį į dažyta blondinę kurios plaukai tiesiai krito ant jos pečių ir nesupratusi apsimečiau, kad galvoju. Aš niekada nebuvau tokia kaip jos. Manęs nedomino mados, makiažai, klubai, o svarbiausia vaikinai. Mes ėjome į vienuoliktą klasę, o aš dar niekada nesu turėjusi vaikino, o šios dvi mano netikros draugės jų jau turėjo dešimtys. Ir štai čia aš pirmą kartą sumelavau.

- Ką turi omenį? - Paklausiau ir vėl įsispoksojau į matematikos uždavinius. Mokytojas dažnai išeina iš klasės ir palieka mus vienus, ir visada tas pats pasiteisinimas, jog jam skubiai reikia kai ką padaryti, nors jau visi seniai žino, kad jis su biologijos mokytoja suka romaną.

- Kada mums parodysi savo vaikiną? - Neatlyžo Tara. - Tu apie jį tiek kalbi, bet nei vardo nesakai nei nuotraukų rodai.

Susiraukiau nežinodama ką pasakyti ir apsimečiau sprendžianti uždavinį. To buvo galima tikėtis, o aš dar vyliausi išsisukti. Lėtai paėmiau savo telefoną ir pradėjau naršyti internete. Galėjau tiesiog ištraukti gražų vaikiną iš kokio nors puslapio, bet buvo tikimybė, kad jos tai pastebės ir visas mano melas bus atskleistas ir aš tapsiu nevykėlė kurios visi vengia.

Įsikandusi į lūpą pradėjau naršyti savo nuotraukų galerijoje tikėdamasi rasti kokį nors vaikiną iš savo senos mokyklos, bet nebuvau kažkokia pakvaišusi maniakė kuri fotografuoja karštus vaikinus todėl buvo beprasmiška net bandyti kažką surasti, tačiau tuomet mano pirštai sustingo, o akys išsiplėtė. Nuotraukojo buvo mano brolis su savo geriausiu draugu Tajumi. Jiedu buvo neišskiriami nuo pat mažens, tik jau pusantrų metų kaip jis yra išvykęs į kitą miestą, bet kiek žinau vis dar palaiko puikius ryšius su Domu, mano vienais metais vyresniu broliu kuris liko sename mieste nes norėjo pabaigti dvyliktą klasę.

Kai mano tėtį paaukštino gydytojo pareigose jis galėjo rinktis, važinėti kas dieną po šimtą kilometrų iki naujos darbo vietos arba kraustytis. Kadangi važinėti nėra jau taip patogu, mes turėjome persikraustyti, bet kadangi mano broliui jau yra aštuoniolika jam leido likti mūsų sename bute ir baigti dvyliktą klasę. Jeigu manęs būtų kas nors paklausę būčiau nedvejodama likusi ten, nes sename gyvenime turėjau nuostabius draugus kuriems ne makiažas ir drabužiai galvoje, o tai kas tu iš tiesų esi.

Nužvelgiau tamsiai rudų plaukų vaikiną kuris buvo pasportavęs nes per baltus marškinėlius galėjau įžvelgti jo pilvo presą. Jo ryškiai žalios akys buvo truputį primerktos, tačiau iš tiesų viskas buvo kiek kitaip. Jis pasipūtęs arogantiškas mulkis kuris visada radęs progą mane erzindavo. Kadangi buvau jaunesnė, mėgau sekioti savo brolį, daryti viską ką daro jis, bet Tajui tai nepatiko. Jis amžinai pasistengdavo manęs atsikratyti, dėl to jo niekada ir nemėgau.

- Turiu nuotrauką. - Tyliai sušnabždėjau, bet abi merginos aiškiai išgirdo ir abi kaip mat susižvalgė.

- Rodyk, - paragino Lilė ir aš stipriau suspaudžiau telefoną.

Lėtai ir nedrąsiai ištiesiau savo telefoną ir parodžiau į nekokybiškai padarytą nuotrauką. Merginos kokią minutę žvelgė į mano telefono ekraną ir galiausiai man teko paaiškinti kas yra kas. Nes jeigu jos pamanytų, kad mano brolis yra mano vaikinas mirčiau ne tik iš gėdos, bet ir sutrypčiau savo garbę bei moralę. Tačiau viskas nesiklostė taip kaip aš tikėjausi.

- Man jis matytas, - susimąsčiusi tarė Lilė ir aš išpūčiau akis.

- Ar tai ne Tajus Eisonas? - Paklausė Tarą ir aš žioptelėjau. - Tu draugauji su Tajumi? - Dabar jau jos išpūtusios akis įsispoksojo į mane ir aš suvokiau, kad man galas.