Tyla (Louis Tomlinson )

Dvylikta dalis

Helzė*.

Mes vaikščiojom po mišką, kuris buvo panašus į mažą parkeli. Jaučiausi kiek pasimetusi, nes negalėjau su juo kalbėtis. Nekenčiu savęs už tai. Norėjosi tiek daug jo paklausti. Pažiūrėjau į jį ir jis nusuko žvilgsni nuo manęs, truputi šypsojosi. Nuleidau akis ir užsikišau plaukų sruogą už ausies. Bijojau paleisti jo ranką, bijojau, kad jis paleis mano delną ir aš vėl jo bijosiu, kaip mažas triušiukas pikto vilko. Norėjau jausti jo šilumą visa gyvenimą. Mėnulis ryškiai švietė ir mes atsisėdome ant suoliuko kuris buvo netoliese. Pakėliau galvą į dangų, nuostabiai švietė žvaigždės. Žinot čia viena iš tų akimirkų kurias norėtum įamžinti visam laikui. Telefono šviesa mane apakino. Noriu girdėti kiekvieną jo žodi.

"Ar nešalta?" Perskaičiau ir papurčiau galvą. Jaučiausi invalidė.

"Nuostabus dangus" perskaičiau tekstą jo telefone. Linktelėjau ir nusišypsojau jam. Apsilaižiau lūpas ir norėjau į jį atsiremti, bet nedrįsau.

"Ar tu bijai manęs?" Parašė.

"Kartais" suvedžiau tekstą.

"Kodėl?" Jis buvo susiraukęs ir tai man nepatiko.

"Tu atrodai baugiai"

"Tikrai?"

"Taip, manau".

"Kodėl? Nejaugi aš toks blogas?".

"Tu visuomet piktas ir nemandagus. Tavo išvaizda ir veiksmai dari tave pavojingu" Jis apsilaižė lūpas. Galėjau jausti įtampa tarp mūsų ir nuo jo skriejanti šalti. Ištraukiau ranką iš jo delno ir patraukiau takeliu link kitų.

"Tėtis liepė grįžti!" Greitai sumaigiau žinutę ir atkišau Arijai.

"Kas nutiko?"

"Nieko. Noriu namo"

"Gerai"

"Tu gali pasilikti jai nori. Jis atrodo patikimas "ji linktelėjo ir aš lengviau atsipūčiau, kad nereikėjo jos ilgai įkalbinėti. Mane parveš šviesių plaukų vaikinas kuris buvo blaiviausias mūsų tarpe na neskaitant Louis ir manęs. Įsėdau į mašina ir prisisegiau saugos diržą. Atsisukau į blondiną kuris pavartė akis. Arija pasilenkusi pro atidaryta langą kažką jam aiškino, negalėjau suprasti, nes jos lūpos judėjo labai greitai, kaip bebūtų keistą. Mes važiavome ir tik dabar susivokiau, kad vis dar turiu Louis megztini. Patempiau rankoves žemyn ir atrėmiau galvą į lango stiklą. Buvome netoli mano namų. Mašina sustojo ir pajaučiau blondino ranką sau ant kelio. Sumišusi atsisukau į jį ir jis man mirktelėjo padovanodamas šelmiška šypsena. Greitai atsisegiau diržą ir išlipau iš mašinos. Išsigandau jo. Maniau jis daug geresni, nei jie visi, bet jis buvo nesitoks.

...

Šaunuolis Louis. Dabar tu ja išgąsdinai. Pasitvarkiau plaukus ir nervingai atsidusau paimdamas viena cigaretę iš pakelio. Prisidegiau ja ir rūkiau. Na man tai nebuvo svarbu. Juk vistiek visas šis mėšlas nueitu iki lovos ir viskas tuo baigta. Visada taip būna. Viską apsvarsčiau, numetęs biką ant žemės patraukiau draugų link. Ten jau nebebuvo Helzės ir Niall.

-Kur Niall? .- paklausiau ir atsirėmiau į savo mašiną.

-Geriau klausk kur Helzė,- pasišaipė Liam,- Niall išvežė Helze į namus.- nusijuokė Liam ir apkabino Sophia. Pavarčiau akis.

...

Pirmadienis. Sunkiai atsikėliau iš lovos ir palindau po dušu. Apačioje barėsi mama su tuo asilu. Man, net liežuvis neapsiverčia pavadinti jį tėvu. Apsirengęs ir nusisausinęs plaukus nulipau į apsčia. Iškarto išėjau iš namų ir įlipau į savo mašina. Važiavau link šerifo namų.

...

-Labas rytas.- pašaipiai pasisveikinai ir šyptelėjau.

-Sveikas, Louis.- griežtai pasakė ir ištiesė raktus. Paėmiau juos neturėjau žalio supratimo ką su jais daryti.

-Atsirakink garažą ir pradėk dirbti.- užrakino namų duris ir užsidėjęs savo rudą skrybėlę įsėdo į savo mašina. Pavarčiau akis ir atrakinau garažą. Su savo mašina privažiavau arčiau ir paleidau garsiai muziką. Pradėjau beverti darbą.

Helzė*

Atsikėliau gan anksti, bet nenorėjau lipti iš lovos. Tėtis buvo užėjęs prieš darbą, bet apsimečiau, kad vis dar miegų. Sunkiai pakilau iš lovos ir nuo stalo pasiėmiau krūvą knygų ir sąsiuvinių. Padėjau ant lovos ir susiraičiau atgal į lovą. Skaičiau, bet man tai pabodo. Susirangiau į kamuoliuką. Buvo labai liūdna ir, net nenumanau kodėl. Jai girdėčiau tokioje būsenoje klausyčiau liūdnos muzikos ir gulėčiau lovoje visa dieną. Apsikabinau pagalvę, kaip kelios ašaros nuslydo mano skruostu. Norėčiau girdėti ir toliau kalbėtis su Arija. Kad mama nebūtu išėjusi dėl mano negalios. Tvirtai užsimerkiau ir gyliai įkvėpiau. Žvilgtelėjau prie langą švietė saule ir tikrai čiulba paukščiai kažkur aukštai medžiuose. Aš tikrai viską atiduočiau, kad galėčiau išgirsti visa tai. Nusivaliau paakius, bet ašaros vis dar riedėjo. Išlipau iš lovos ir išėjau iš kambario, išsigandau. Prieš mane stovėjo Louis. Stengiausi nusivalyti ašaras, bet ne kaip sekėsi. Pakėliau akis į Louis. Jis buvo susiraukęs ir atrodė, kad kažką įtemptai mąstė.

Louis*

Įėjau į namus per garažą. Šerifas tikrai naivus manydamas, kad nepateksiu į jo namus per atsargines duris. Pavarčiau akis, kaip atidariau atsargines duros be vargo, o vėliau jie verkia, kad juos apvagia be įkalčiu. Patys kalti. Užlipau laiptais aukštyn. Ant vienų durų buvo didelė H raidė. Tiesiau ranką jas atidaryti, bet po akimirkos prieš mane stovėjo nuliūdusi ir verkianti Helzė. Susiraukiau. Kas jai nutiko?. Ji sukukčiojo ir bandė praeiti pro mane, bet aš ją tvirtai apsikabinau. Ji kiek priešinosi, bet po kelėtos akimirkų ji susmuko mano glėbyje ir graudžiai verkė. Man buvo įdomu kas ją taip įskaudino.