Tyla (Louis Tomlinson )

63.

Helzė*
„Viskas bus gerai " šyptelėjo Louis, kaip atsirėmiau į jo mašiną. Linktelėjau jam.
„Pasiilgsiu tavęs" žvelgiau jam į akis. Jis tiesiog priėjo ir mane pabučiavo. Stipriai ji apkabinau. Nenorėjau palikti jo. Louis, kaip visada glostė mano nugarą ir nesmarkiai mane siubavo. Mane tai ramina. Nežinau ką darysiu be jo. Manije vis dar kovojo noras viska mesti ir paliktu visus be žinios, bet tai buvo pernelyg keista netgi man. Atsirėmiau į jo krūtinę. Mes buvome prie kalno. Nebuvo labai šalta, bet danguje žibėjo nuostabios žvaigždės.
„Ar keliautum su manimi nors ir į pasaulio kraštą ? " sumaigiau telefone tekstą.
„Keliaučiai "
„Dingstam iš čia "
„Ta prasme dingstam ? "
„Pabėkim kartu "
„Mes negalime taip imti ir pabėgti "
„Jai labai norėtume mes tai padarytumėm "
„Na ir kur važiuotumem ? "
„Ten kur niekas mūsų neras "
„Aš sutinku "
„Tikrai ? "
„Taip. Niekas negalės mūsų išsikirti " šyptelėjo ir priglaudė mano kaktą prie savo, bei sunėrė mūsų pirštus.
... * ... * ...
Tai nebuvo tusčios šnekos. Nusliūkinau į virtuvę. Pasidėjau kėdę ir palipau atidarydama viršutinę spintele. Paėmiau kruvelę pinigų, kurie buvo skirti naujos mašinos pirkimui, bet manau jie be jos nenumirs. Ant virtuvės stalo palikau laišką, kuriame viska išdėsčiau. Numečiau savo du krepšius ant žemės ir pati įššokau ant minkštos žolės. Mano širdis stipriai plakė. Nuskubėjau pas Louis, kuris jau laukė manęs prie galinio kiemo. Negaliu patikėti, kad tai darau. Dabar mano gyvenimas tikrai pasikeis.
Louis*
Mane tai šiek tiek neramino, bet jaučiausi saugiai dėl to. Dabar galėsiu būti tik su Helze. Susikroviau daigtus ir pasiėmiau visas savo santaupas. Nulipau į pirma aukštą ant virtuvės stalo padėjau rašteli „Nesujaudink dėl manęs. Aš išvykau. Po kurio laiko paskambinsiu . Louis ". Paskutini kartą įkvėpiau namų kvapo ir išėjau pro duris. Laukiau Helzės, kuri užtruko tikrai ilgai. Numečiau nuorūką, kaip pamačiau ja ateinančia su dviem krepšiais. Paėmiau juos ir įdėjau į bagažinę. Žvilgtelėjau į Helze, kuri kramptė lūpą.
„Tikrai to nori ? " gyliai įkvėpiau. Ji palinksėjo duodama teigiama atsakymą ir sunėrė mūsų pirštus. Už mūsų vis tolo ir tolo miestelis, kuri mes paliekame tik dviese. Maniau, kad niekada iš jo neišlipsiu, bet aš klydau. Labai smarkiai klydau. Žvilktelėjau į Helze, kuri atsirėmusi galvą į stiklą truputi šypsosi. Nestipriai suspaudžiau jos delną. Nuo dabar prasideda mūsų pati toliausia kelionė į nežinę.
Louis ir Helzė. Jie keliavo. Miegojo mašinoje, alko, bet nielada nesuatojo vienas kito mylėti. Gal netgi įsimylėdavo vienas kita vis stipiau stipriau negalėdami, nei minutės paleisti vienas kito iš glėbio. Niekas nežinojo, kur jie, bet niekas jų ir neieškojo.
-Tai buvo lemta - lėtai užsimerkė Helzės mama. Ji matė, kad jos dukra buvo nelaiminga.
-Visa tai per ta Louis - sunkiai kvėpavo jos tėvas, niršdama, kad nieko negali padaryti.
-Mes patys dėl to kalti. Tegul ji būna laiminga. Praeis laiko ji pati mums paskambins. Ar tu neprisimeni kas buvo prieš dvidešimt metų ? - Helzės mama su šypsena prisiminė jaukias akimirkas ant motociklo, maišta prieš tėvus ir bėgimą pas mylimąjį.
Visi kiti. Jų draugai ir kaimynai tiesiog speliojo jų ateiti. Pabėgelių atvėji. Vieni laikė juos tikrais bepročias, kiti manė, kad jiems pritruks laiko ir jie sugrįš taip pat greit, kaip ir išvažiavo, bet visų visi, nor ir nepripažino to, manė kad tai buvo padaryta iš tikrai didelės meilės ir linkėjo jiems sekmės. Niekas, net negalėjo pagalvoti, kad tu jauni žmones pamils vienas kita taip stipriai.
Gera žinia ta, kad Louis ir Helzė po ilgo šalies maišimo rado savo ramybės kampeli. Tai visai kitame šalies kampelyje. Tai mažas, niekam nežinomas miestelis Havnstonas su vos trimis tūkstančiais gyventoju. Žinoma dabar jų likę kur kas mažiau. Helzei čia beproto patiko. Jie įsikūrė pigiame namelije amt ratų akirtiems netikėtiems turistamas, kuriu čia tikra retenybė. Helzė dėl to nesiskundė. Jai patiko paprastumas ir jaukumas.
-Tai puiki pradžia mums Helze - per liemeni apsikabini Louis savo gyvenimo meilę. Jam buvo nesvarbu, kad ji negirdi jo pasakytų žodžių, bet tykėjo kad ji ir taip tai žino.
***
Praėjo ilgi metai per kuriuos viskas pasikeitė. Louis ir Helzė viska pradėjo nuo nulio. Louis sunkiai susirado darbą ir paemė paskolą už kuria įsigijo namuką be jokio baldo ar televizoriaus. Ilga laiką jie nevisada turėjo už ką nuaipirkti pavalgyti, miegojo ant grindų turėdami tik vienas kita savo glėbyje, bet jie jautėsi laimingi ir tai buvo svarbiausia. Per ilga darbą ir pastangas jie užsitarnavo kitų pabarga. Dabar jie turi darbus ir savo namus. Jiems pasisekė nugalėti visas negandas, kurių buvo begalo daug. Louis gerai uždirba, o Helzė mokosi gretame mieste, kuris yra vos už dešimties kilometrų. Jai sekasi gan gerai.
Louis padėjo pirkinių maišą ant virtuvės stalo. Netrukus turi grįžti Helzė ir pradėti gaminti vakarienę. Dabar ji sode tvarko, bei sodina gėles. Louis padaro du puodelius kavos ir išneša į terasą. Helzė atsisuka į jį ir dailiai nusišypso perbraugdama delnu per savo veidą.
-Labas vakaras ! - sušunka kaimynė iš gretimo namo. Ji dažnai prašo, kad Hezlė prižiūrėtu jos anūkę.
-Sveiki ponia Hils - pamojuoja Louis ir paema viena puodeli į rankas. Helzė priėjo prie Louis ir pabučiavo jo lūpas, bei paima jo jau kelis gurkšnius nugertos kavos. Jie vienas kita myli ir jiems to užtenka. Louis turi Helzę. Helzė turi Louis.
„Mes pradėjome viska nuo nulio ir tu tik pažiūrėk iki kur mes nuėjome " nusišypsojo Helzė suraizgiusi viską ant lapo ir nieko nelaukdama įsibrauna į Louis glėby.

Niekas nesugriaus to ką mes sukureme. Mes dabar per daug stiprus, kad kas nors kištusi į mūsų gyvenimus - Louis.
Pabaiga.
-------
Noriu padėkoti viesoms, kurios skaitė ir palaikė mane. Man tai tikrai svarbu. Taigi baigiau antra savo istorija ! aš tikrai labai laminga !!! aaaaa !!! jeee ! Ačiū jums labai ! myliu ! bučkiai <3
P.s ištaisysiu, kaip busiu prie kompiuterio !!!
-Esa