Tyla (Louis Tomlinson )

Keturiasdešimt pirma Dalis

Helzė*

*Ką padariau?* rašė Louis.

*Nieko ! tik šiaip tėtis supyko ant manęs dėl nuorūkos mūsų kieme!*

*Ei nepyk visai nenorėjau !*

*tu, kaip visada angelas nieko nepadarei! *

*atpirksiu kalte, mažute ;) *

*aš per daug pikta, kad norėčiau tavo kalčių atpirkinėjimo ! *

*C'mon, juk su tėvu draugais amžinai nebūsit !*

* tavo dėka taip !*

Ilgai negavau jo atsakymo. Na ir gerai visai nenoriu jo gauti, juk jis toks šiknius ! Persirengiau į savo pižamą ir užmigau nekreipdama dėmesio į tai, kad man parašė. Noriu atsiriboti ir pailsėtio9 nors kelias minutes. Visgi neiškenčiau ir atidariau jo žinutę.

*Atsiprašau, kad buvau neapdairus ir palikau nuorūką tavo kieme. Turėjau ja išsimesti ar bent įmesti į kaimynu gyvatvore. Nemaniau, kad tau tai pridarys problemų :) Dar kartą labai atsiprašau. Tiesa sakant norėčiau tave išbučiuoti ir apkabinti. Gerai išsimiegok ! Labanaktis ir nepyk! *

Perskaičiau visa tai ir likau be žado, ar jis bando iškrėsti man koki pokštą arba su Harry žaidžia koki kvailą žaidimą. Aš tokia pasimetusi, kad tuoj apsiverksiu.

*Louis pas Harry?* parašiau Arijai kuri pasiliko pas Harry, net nenoriu įsivaizduoti, ką jie ten daro.

*Ne, jis namuose. Kas atsitiko?* gavau atsakymą.

*Niekis. Labanaktis, myliu !*

*labos!*

Skaičiau Louis žinute dar kartą dar ir dar ir dar ! Manau, kad aš tuoj tikrai apsiverksiu arba sprogsiu nuo jaudulio viduje. Ši žinutė taip maloniai glostė mano neramia širdį.

Prabudau anksti ryte. Dangus buvo apsiniaukęs ir nesimatė jokio saulės spindulėlio. Apsiverčiau ant kito šono, bet ilgai taip neišgulėjau, nes šoną pradėjo spausti kažkoks daiktas, o tai buvo mano telefonas. Atsidusau ir atrakinau ji, nes buvo atėjusi dar viena žinutė nuo Arijos.

*jai kas pridenk mane ;)* ja gavau vakar. Pavarčiau akis Arija turbūt niekada nepasikeis.

Vėl skaičiau Louis žinutę, prikandau lūpą. Aš esu kvailė ! Geruoju atveju jis nori tik pasišaipyti iš manęs arba pasinaudoti. Dieve, kaip sunku pasitikėti juo ir aplamai manau neturėčiau tikėti juo jis šiknius.

Louis*

Atsigėriau stiklinę šalto vandens ir atsisukau į tešlą beminkančia mama ji atrodė kiek susinervinusi ir pikta.

-Atidaryk langą čia labai smirda - paprašė.

-Viskas gerai? - paklausiau ji nustojo ir atsiduso.

-Taip - toliau tęsė darbą.

-Kaip žinai - patrūkčiojau pečiais. Keista, kad čia nebuvo to pijoko na nuo to tik dar geriau.

-Louis, būk geras išnešk šiukšles - paprašė mama. Jai kažkas ne taip. Palinksėjau ir paėmiau šiukšlių maišą. Kaip grižau mama buvo apsiverkusi.

-Louis, aš laukiuosi - sukukčiojo.

-Kaip taip ?- išpūčiau akis.

-Nežinau ką daryti - nusiėmę nuo pirštų tešlos gabaliukus.

-Paskambink Anai ji tikrai žinos, kaip elgtis - sumikčiojau. Nežinojau, kaip elgtis buvau toks sutrikęs.

-Ji jau važiuoja - atsiduso. Linktelėjau.

-Einu pas Harry. Netrukdysiu jums - pasakiau, kaip Ana ir mano mama sėdėjo virtuvėje ir gėrė kavą. Pakeliui surūkiau cigarete. Tikiuosi mama ir Ana nuspręs ką daryti. Nesibeldęs įėjau į namus kurie net kvepėjo prabanga.

-Sveikas - pavėlė plaukus Gema.

-Labas - nusispyriau batus.

-Visi svetainėje - nusišypsojo ir dingo už durų.

-visi ? - pakėliau antakį, bet likau stovėti vienas. Nesistengiau nueiti į svetainę pasisveikinti ar panašiai. Užlipau laiptais aukštyn ir patraukiau link vonios kambario. Atidariau duris . Tiesa sakant nesitikėjau išvysti tokio vaizdo. Priėjau prie verkiančios Helzės. Sulaikiau ja, kaip ji norėjo sprukti ir prispaudžiau prie spintelės. Iš kišenės išsitraukiau telefoną.

„Kas nutiko?"

„Nieko"

„Meluoji" žiūrėjau į jos patinusi veidą nuo ašarų.

„Nesirūpink" nusivalė ašaras.

Helzė*

Kodėl jis visada mato, kaip aš verkiu. Tai pradeda nervinti ir dar jo apsimestinis rūpestis. Jis tik apsimeta. Aplamai visi apsimeta, kad manimi rūpinasi .

„O jai man rūpi ? "

„Tik jau nereikia, Louis" mano veidu riedėjo dar daugiau ašarų. Jo antakiai susiraukė, o pirštai greitai baksnojo į telefono ekraną.

„Galvoji man lengva, kaip kas antras žmogus sako, kad negali manimi pasitikėti ? padarau kažką rimto visi galvoja, kad iš jo iššoks kažkas baisaus arba busiu kanors sugadinęs. Visi žiūri į mane, kaip į nusikaltėli kuris ką nors pavoks ar dar baisiau. Jeigu atsiprašau wow tai negali buti tiesa, nes Louis Tomlinson tokių dalykų negali. Aš irgi žmogus " kelias akimirkas spoksojau ir nežinojau ką daryt. Aš tokia pasimetusi.

„O, kaip dėl vakar? " lėtai parašiau.

„o kas vakar ? "

„žinutė"

„Kalbėjau rimtai, matai tau sunku patikėti"

„Taip, juk tu Louis. Piktas ir viskuo nepatenkintas vaikinas" gyliai atsidusau. Pakėliau akis į Louis, jis atrodė nusiminęs. Pasistiebiau ir tvirtai jį apkabinau. Jis truputi paėjo atgal ir paglostė nugarą. Padėjo galvą ant mano peties. Man patiko tie šiurpuliai kurie eina mano kūnų nuo jo prisilietimų. Atrodo širdis įšoks vien palietus jo susivėlusius plaukus arba neskusta barzdą kuri, kaip keista auga tokio amžiaus vaikinui, o gal tai visai nekeista. Jis atsitraukė ir pasiėmė telefoną, bet manęs nepaleido.

„Pasakok kas nutiko"

„Ninė pasakė daug bjaurių žodžių man. Tėtis pykstą ant manęs, o apie mama neverta kalbėti "

„Ninė visada buvo išlepusi" šyptelėjo ir paseilinęs nykštį nuvalė mano skruostą, turbūt jis buvo juodas nuo tušo. Jis atsuko man nugarą ir parodė, kad užšokčiau ant jos.

Louis*

Helzė užšoko ant mano nugaros. Ji tokia lengvutė. Nulipau laiptais žemyn į svetainę, kurioje sėdėjo visa mūsų chebrą.

-Oho, Louis - Liam pradėjo švilpti.

-Nei žodžio, kvailei - prisimerkiau ir nuleidau Helzę ant žemės.