Tyla (Louis Tomlinson )

51.

Helzė*
Negalėjau tuo patikėti. Paklojau lovą ir atidariau langą. Čia buvo per daug tvanku ir apskritai diena buvo labai šilta. Mačiau, kaip Louis numeta nuorūką į kaimynų pievelę. Jam tikrai nerupėjo, kad betkuria akimirką tai gali pamatyti mano tėtis, bet jis yra jis. Nusileidau laiptais žemyn. Sustingau, kaip virtuvėje pamačiau stovunti ir du mano mama besikalbanti Teda Blovnderi. Netikra šypsena nusišypsojau jam ir paėmiau viena iš pyragaičių kurie stovėjo ant virtuvės stalo. Ačiū Dievui, kad jis čia neužsibuvo ir išsineždino iš čia per kelias minutes.
„Tėtis nori su tavimi pasikalbėti" atkišo popiers lapą mama. Pakėliau antaki ir pažiūrėjau į ja. Ji tik patrukčiojo pečiais užsipildama kavos. Nustraksėjau į tėčio darbo kabinetą. Pravėriau duris ir įėjau. Atsisėdau ant kėdės.
„Taigi atsižvelgiant, kad jau vasaros antras mėnuo ir jau neužkalnų rugsėjis noriu pakalbėti apie tavo studijas" suraukiau antakius.
„Aš turiu negalia " nurijau seiles mano nuotaika tiesiog subjuro per kelias akimirkas.
„Tai visai nesvarbu.Blovndersai gali tau gauti vieta Oxforde, beje ten mokysis ir Tedas jis geras vaikinas" linktelėjo tėtis. Tik per mano lavoną !
„Noriu pamatyti pasaulio prieš istodama kur nors" parašiau. Mačiau, kaip tėčio veido mina pasikeičia ir jis nebuvo toks draugiškas, kaip prieš tai.
„Tau butinas išsilavinimas !" oh ir jis tai kala man į galva nuo pat penkiolikos. Visada svajojai studijuoti žurnalistika, bet po to, kaip gavau negalia nustojau stenktis to siekti. Nėra prasmės.
„Tėti, aš nežinau ko aš noriu"
„Man neįdomu. Tavo prašymas jau išsiūstas. Kalba baikta" nekenčiu jo tada, kaip jis kišasi į mano gyvenimą ir nurodinėja, kaip man elgtis dabar tiesiog jo nekenčiu.
*Galiu užuosti tavo pykti ir susierzinimą iš kilometro* gavau žinutę nuo Louis.
*Tu ir tavo juokeliai visai ne laiku ir ne vietoj *
*Nakti tu man labiau patikai, tu žinau apie ką aš*
*Patylėk*
*aš ir tyliu * pažiūrėjau pro langą ir mačiau, kaip Louis įsėda į mašina.
*Labai gerai*
*kas tas kaulų maišas ? na tas kuris išėjo iš tavo namų*
*Tedis tėvų draugų sūnus *
*kaip oficialu*
*užuodžiu sarkazmą*
*jo čia daug. Norėsi vakare kur nors ?*
*tai kvietimas?*
*turbūt*
*tada gerai*
*atvažiuosiu tavęs septinta*
*lauksiu*
*tikiuosi tu dabar šypsaisi* išsviepiau iki pat ausų ir kritau į gražiai sutvarkyta lovą. Nervingai judinau koją ir stengiausi kui greičiau suvalgyti savo vakarienę. Dėkojau Dievui, kad tėčiui šiandien vėl naktinė pamaina, nes dėdė Tomas negali budėti šiandien, tad vienu rūpesčiu mažiau. Mamai pasakiau, kad eisiu pas Arija su Gemma, kurios turi man kai ką parodyti. Įdėjau nešvarius indus į kiauklę ir užsiavusi batus išėjau iš namų. Louis manęs laukė už keletos namų. Pasitvarkiau plaukus, kaip prieš save mačiau į mašina atsirėmusi Louis ir rūkanti. Tiediog dievinu jo balta maikutę ir kiek nutrinta odinukę, bei apiplyšusius batus.
...
Jis mane tempėsi velnias žino kur. Nieko nemačiau tik juoda naktį ir neaiškia gatve kuria mes ėjome. Viena momenta maniau, kad jis mane atsivedė nužudyti. Susmaudžiau Louis delną, kaip nieko nemačiau.. net kur dėti savo kojos, bet netrukus mus užpludo menka šviesa ir praviros durys. Prikandau lūpą, nes nežinojau ko tikėtis. Mes įžengiame į vidu. Buvo aiškiai matyti, kad kadaise čia buvo restoranas ar kažkas panašaus, bet dabar čia tik apleistas pastatas. Louis man šyptelėjo ir vedėsi toliau. Mus pasitiko seni laiptai. Tiesa saknt jie nebuvo labai tvirti, bet lipti jais įmanoma. Mes pasiekeme stogą. Aiktelėjau nuo vaizdo. Kiek dar Louis žino tokių nuotabių vietu.
...
„Ar mums saugu čia buti?" atkišau jam telefoną.
„Visiškai. Kadaise ši vieta buvo mano tėvo, bet jis prasigėrė ir prasilošė" šyptelėjo.
„Turbūt jums sunku" apsikabinau jo ranką.
„Prie to įmanoma priprasti" sunėrė mūsų pirštus ir patapšnojo sau per kelius rodydamas, kad atsisėsčiau jam ant kelių. Taip ir padariau. Atsisėdau ir apsikabinau ji per kaklą. Atrodo, kad galėčiau buti čia nors ir amžinai.
„Helze?" perskaičiau tekstą telefone.
„Ką?"
„Kodėl tu negirdi?" pasimečiau.
„Aš važiavau pusbrolio motociklu ir tada tiesiog juoda ir atsikėlusi ryte ligoninėje negirdėjau " liūdnai šyptelėjau. Jis linktelėjo ir uždėjo savo rankas ant mani liemens ir prisitraukęs arčiau pabučiavo į žandą. Maniau, kad Louis nemoka buti mielas, bet aš klydau.
„Taigi tu buvai nekalta?" isižiojau ir kumštelėjau jam į peti.
„Deja Louis tu nebuvai pirmas „ pasimaiviau ir iškišau ležiuvi.
„Man taip neatrodo" jis tikrai šaiposi.
„Galiu ta pati pasakyti ir apie tave " prisimerkiau.
„Oh aš sekso Dievas prieš tave" pavartė akis.
„Nesipusk" nusijuokiau.
Louis*
Jai tikrai tinka plati šypsena. Padėjau smakrą ant jos peties, kaip ji žaidė su mano pirštais.
„Žinai manau, kad tu man tikrai patinki" ji perskaitė ir nustojo žaidusi su mano pirštais.
„Tai keistsi skamba iš tavęs"
„Aš rimtai"
„Kiek tai esi sakęs?"
„Tik tau" mačiau, kaip ji sitrinka.
„Meluoji"
„Aš tikrai manau, kad tu man labai patinki" ji atsisuko ir žiūrėjo tiesiai į akis. Nusišypsojau jai ir pasilenkęs pabučiavau.

Helzė*
Man buvo liūdna. Labai liūdna, nes jaučiausi, kaip panaudota ir į šali numesta šiukšlė. Man skaudu stovėti čia ir žiūrėti į laimingus žmones.Louis yra tikrai pimpis. Susitvarkiau plaukus. Buvo galima tikėtis to, kad Louis mane pamirš vos už kelių dienų nuo to. Puikus to pavizdys yra dabar. Štai šia akimirką matau, kaip Louis bučiuoja kita mergina su kuria susipažino vos prieš valandą. Niekaip negaliu suorasti, kaip žmogus gali taip pasielgti. Mūsų akys susitiko. Nusisukau nuo jo ir stengiausi valdyti savo ašaras. Gyliai įkvėpiau ir ėjau kuo įmanoma toliau nuo šios prakeiktos vietos. Po keletos miničių ėjimo pajaučiau šiltas rankas kurios apsivijo mano liemeni. Nusimiau jas ir atsisukau į Louis, kuris buvo apsvaigęs.
„Nenoriu tavęs matyti pigi kalę" Dabar mano ašaros liejosu laisvai.
---------
Drama time :D nieko gero žodžiu :) dauk klaidų, nes noriu miego ir su viena atmerkta akimi rašiau (y) laukiu nuomonių :)